Kaip aš du kartus vos nemiriau

Man atrodo, išsikrausčiau iš proto, nes pastaruoju metu nebesuvokiu nieko, daiktai krenta iš rankų ir visą laiką nesveikai smarkiai, bet nuoširdžiai juokiuosi.
O viskas prasidėjo nuo to, kad susirgau.
Tada prisidėjo tai, kad ėjau ėjau tamsoj ir matau - prieš mane juodas kvadratas beveik, maždaug pusantro ant pusantro metro. Aš galvojau, kad ten ledas arba bala arba bet kas, nes tamsoj daug kas panašiai atrodo, taip kad ėjau ėjau ir jau žengiau ant to daikto, kai susivokiau, kad ten duobė. Tokia gili gili. Jei būčiau įkritus, būčiau numirus. Čia ne juokas. Ir taip buvo ir šį vakarą. Žodžiu, mano protas neveikia.
Šiaip viskas nesiseka, klajoju plavinėju, dailėj tokias nesamones darau, kad net baisu, bet man smagu - čia juk visų svarbiausia.
Be to, šiandien sesuo buvo pas pusseserę ir papliurpė ko nereikia ryškiai, GGB įsidarbino kvailam darbe prie mano namų ir dabar bus be mašinos, tiksliau, jau yra ir aš važiuoju namo autobusu su tokiais piliečiais, kad vien už pasižiūrėjimą į juos galima galvon gauti.
Katė kraustosi iš proto ir naktimis nemiega, tai neduoda ir man miegot - jau kokią savaitę miegu maždaug po keturias valandas per parą. Su pertraukom. Gal dėl to man taip neveikia protas.
Klausau fanatiškos muzikos, kuri dar viską šyziškiau padaro, o ryžas nefainas žmogelis leidžia sau liesti mane daugiau nei aš norėčiau.
Šūdiška visiškai.
Aaaaarrrgh.
Man reikia kažkaip išsiliet, tik ne ant žmogaus, nes jei išsiliesiu ant žmogaus, jis mane arba nužudys, arba aš jį nužudysiu beišsiliedama. (aišku, aš čia perdedu, bet man tikrai negerai.
Atsiprašau, jei pridariau daug klaidų, bet man iš tiesų tai nerūpi.
Ai, dar buvau pamiršus, kad vakar jau ruošiaus išeit į dailę, kai skambino kažkas į duris, atidariau, ten sako: "laba diena, mes čia iš žaliakalnio policijos komisariato. ar jūs namie laikot du ginklus?". Aš vos nenukritau, todėl beveik vėlavau į dailę. Arrrrrgh.