Įstojau

Tylus mano triumfas. Žodžiu, šiandien gavau meilą, kad įstojau būten ten, kur parašiau pirmu prioritetu - į VGTU architektūrą VF. Dideliai džiaugiuos, kad į VF, bo nemažai tūkstančių susitaupys. Dabar belieka susirast, kur mudvi su kiciu gyvensim ir.
Ir naujas gyvenimas.

Bek tu biznis

Taigi tataigi, ir vėl kartojasi anos vasaros scenarijus. Vėlei dirbu su ta pačia fantastiška vyrukų kompanija, tik jau kitose pareigose. Šiemet aš vadybininkė:) Cha, kiti lopai baigia vadybas rimtuose universitetuose ir tokio darbo negauna. Et, netikėliai:)
Žodžiu... Bet ta darbo rutina kartais slegia, kartais keri.
Rytais geras dvidešimt minučių pėsčiom keliauju darban ir tiek visokių ritualų prisižiūriu, kad...
Kiekvieną rytą tuo pačiu metu toje pačioje vietoje sustoja gražus blizgantis mersas ir iš jo išlipa mergina ir vaikinas su kostiumu. Mergina lieka stotelėje, vaikinas kioske nusiperka laikraštį ir mersu važiuoja toliau. Aš kuriu būtas ir nelabai būtas istorijas apie juos. Ta mergina negali būti jo pana, nes vyrukas jaunas, gražus, turtingas, o ji maža, stora ir pigi. Ji taip pat negali būti jo sesuo, nes totaliai nepanaši nei iš veido, nei iš ūgio, nei iš sudėjimo, nei iš balso, nei iš socialinio lygmens. Dabar esu apsistojusi ties teorija, kad kai buvo labai jaunas ir kvailas tas vaikinas prisižaidė, o dabar turi kęsti ją.
Kiekvieną rytą į tą patį kiemą klaikiai nedrąsiai su baisia kančia veide įsuka žydras automobilis su juodaplauke panele. Ten totaliai lengvas posūkis, į dešinę, kelias platus, mašinų nėra, bet jai vis tiek sunkiai pavyksta, nors nėra ženklo, kad jauna vairuotoja būtų.
Kiekvieną rytą aukštas banke dirbantis jaunuolis su stilingom kelnėm nusišypso labai kukliai mergaitei, kuri dirba padavėja picoj jazz, o padavėja, nors ir atrodo miela, jam niekad neatsako tuo pačiu.
Ir taip be galo be krašto.
Situacijos kaip iš kokios knygos ar filmo.
Kitaip tariant, aš vėl deivė savo vyriškoj kompanijoj (duok, Dieve, man gyvenime darbą, kuriame nebūtų nei vienos moters, tai aš padirbsiu kokius penkis metus, o likusius pažadu pramisionieriaut bet kur, nors ir taigoj ar pelkynuose).
Aš visai patenkinta:)
Tik kažkoks nerimas dar kirba belaukiant tos liepos dvimtrečios, kai bus jau užtikrintai neginčytini rezultatai, įstojau aš į VGTU, ar ne.
Todėl vakarais šeriu katę ir skaitau arabų pasakas vaidindama, kad man ta diena visiškai nerūpi.
Beje, čia mano svajonių vyras.

Matyt mano galvoje visai tuščia

Ojetus, kaipgi galėjau pamiršti tokį dalyką - gi išleistuvės buvo. Na, iš tikro tai man nesvarbu, bet vis tiek bent jau baigiau mokyklą... Čia tubėtų būti dideliai svarbus įvykis mano gyvenime, bet vėlgi - iš tikro tai nelabai :) Nutariau nueiti į išleistuves nesipuošus, o su kasdienine suknele, kur šiaip vaikštau. Ir niekas nepastebėjo :)))
Yra ir nuotraukų - dėkui tėčio jaunam energingam bendradarbiui, kadaise baigusiam ktu gimnaziją, o dabar su geru fotiku ir diiiiiiidele šypsena visur lakstančiam.
Aš ir tėvai:

Egzai #2, #3, #4 ir taip toliau...

Taigi moksliukiška mano blogo dalis sėkmingai tęsiasi toliau.
Sužinojau ir kitų valstybinių rezultatus - lietuvių 96, anglų - 98 (reikia pridurti, kad anglų pamokų totaliai nelankiau ir šiaip b lygiu mokiaus, nes galvojau, kad nelaikysiu egzo).
Taigi. Su Super Duper Moksliukiškais svao rezultatais nuėjau laikyt VGTU egzų į architektūrą. Visų pirma, tai šiemet stoja rekordiškai daug žmonių, tai čia jau problemėlė, nes bus daug gerų stojamųjų pažymių. Bet balą sudaro ne vien tik piešimas, o dar ir egzaminų rezultatai truputį prideda. Bet antra problemėlė - šiemet buvo kvailai lengvi egzaminai, todėl ir gerų rezultaų turi būti smarkiai daugiau... Bet aš juk irgi ne paskutinė netikėlė. Iš testų gavau nesakysiu kiek, bet truputį daugiau nei 25 ir truputį mažiau nei 30. Kitaip sakant, nežiauriai gerai, bet ir tikrai neprastai. Taigi konkursinio balo skaičiuoklėje pasiskaičiavau, kad mano balas maždaug dviem su trupučiu balo lenkia pernai metų žemiausiąjį. Taigi net jeigu pereinamasis balas ir kils šiemet, jis tikrai nepakils tiek daug, kad aš nepraeičiau. Taigi padariau išvadą, kad ir į VGTU įstojau. Tai buvo sekmadienį vakare. O pirmadienio rytą būtų laukę smagieji VDA egzai. Bet po daugelio sudėtingų smegeningų dalykų savo galvoje ėmiau ir nutariau, kad tiesiog neisiu į VDA egzus. Nes prisiminiau, kodėl aš aplamai užsimaniau į menus - ogi todėl, kad mane mokslas mokslas vien tik mokslas užkniso. O jeigu VDA bus menas menas menas ir vien tik menas, tada vėl užsimanysiu mokslo. Taigi nutariau ramia galva imti taikų mokslo ir meno derinį vgtu, juolab kad ten gra-ūs berniukai kaimietukai:) Jeigu atsibos ir mokslas, ir menas (o man žiauriai greitai viskas atsibosta, tai eisiu dirbt kokia aukle į Vokietiją :))
Beje, Kaunan parsiradau tik prieš kokią valandą, o iki tol gyvenau pas senelius žolėje po medžiu su knyga apie archeologiją, kuri man niekad nenusibosta ir niekad nesibaigia - kiek skaitau, tiek galo nėr:)
Tai gulėdama po tuo medžiu ir pagalvojau, kad tikrai būtų labai juokinga, jei tada, kai po kokių trijų savaičių bus kvietimai studijuoti, aš įstočiau tik į KTU.
Bet aš rami.
Manau, kad įstojau.
Taigi, Kate, pakuok savo turtelį - rudenį gyvensim Vilniuj:)