Žodžiu... Bet ta darbo rutina kartais slegia, kartais keri.
Rytais geras dvidešimt minučių pėsčiom keliauju darban ir tiek visokių ritualų prisižiūriu, kad...
Kiekvieną rytą tuo pačiu metu toje pačioje vietoje sustoja gražus blizgantis mersas ir iš jo išlipa mergina ir vaikinas su kostiumu. Mergina lieka stotelėje, vaikinas kioske nusiperka laikraštį ir mersu važiuoja toliau. Aš kuriu būtas ir nelabai būtas istorijas apie juos. Ta mergina negali būti jo pana, nes vyrukas jaunas, gražus, turtingas, o ji maža, stora ir pigi. Ji taip pat negali būti jo sesuo, nes totaliai nepanaši nei iš veido, nei iš ūgio, nei iš sudėjimo, nei iš balso, nei iš socialinio lygmens. Dabar esu apsistojusi ties teorija, kad kai buvo labai jaunas ir kvailas tas vaikinas prisižaidė, o dabar turi kęsti ją.
Kiekvieną rytą į tą patį kiemą klaikiai nedrąsiai su baisia kančia veide įsuka žydras automobilis su juodaplauke panele. Ten totaliai lengvas posūkis, į dešinę, kelias platus, mašinų nėra, bet jai vis tiek sunkiai pavyksta, nors nėra ženklo, kad jauna vairuotoja būtų.
Kiekvieną rytą aukštas banke dirbantis jaunuolis su stilingom kelnėm nusišypso labai kukliai mergaitei, kuri dirba padavėja picoj jazz, o padavėja, nors ir atrodo miela, jam niekad neatsako tuo pačiu.
Ir taip be galo be krašto.
Situacijos kaip iš kokios knygos ar filmo.
Kitaip tariant, aš vėl deivė savo vyriškoj kompanijoj (duok, Dieve, man gyvenime darbą, kuriame nebūtų nei vienos moters, tai aš padirbsiu kokius penkis metus, o likusius pažadu pramisionieriaut bet kur, nors ir taigoj ar pelkynuose).
Aš visai patenkinta:)
Tik kažkoks nerimas dar kirba belaukiant tos liepos dvimtrečios, kai bus jau užtikrintai neginčytini rezultatai, įstojau aš į VGTU, ar ne.
Todėl vakarais šeriu katę ir skaitau arabų pasakas vaidindama, kad man ta diena visiškai nerūpi.
Beje, čia mano svajonių vyras.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą