super pelėdos

Hahaha kažkas pastatė filmą apie super pelėdas:

nelabai originalu, bet ne esmė

Tame animacijos bloge, kurį skaitau, radau, kad bus dokumentinis filmas apie Disnėjaus filmų kūrimą. Animacinių, aišku.
Pažiūrėjau trailerį, net kojas pakirto. Numirsiu iš nekantrumo belaukdama šito filmo:

Aš turbūt net nervinu žmones visą laiką šitai kartodama, bet dirbsiu tikrai Disnėjaus imperijoj. Nesvarbu, kad ir trumpai, kad ir valytoja, bet tikrai tikrai čia yra mano gyvenimo tikslas.

statybos

Pas mane kaip visada baisiai daug darbo, bet netoli mano bendrabučio griauna didžiulį ligoninės pastatą. Tai kur bebūtum, vis tiek yra tie griovimo garsai.
Er-zi-na.
Jau susikaupi susikaupi kažką kažkiek ir girdi jau kokį kraną ar pan.

Plius jie labai netaupo vandens. Į tą vietą, kur ekskavatorius liečia griaunamą pastatą, nuo žemės purškia vandenį. Bent mano supratimu, tam, kad nedulkėtų. Idėja tai gera, bet vis tiek baisinis kiekis vandens išeina...

Hm, kas dar.
Buvo kinų nauji metai, ta proga tokia kaip ir oficiali vakarienė su kinų patiekalais bendrabutyje, bet sugadino ją, kai vienai panelei prasidėjo alerginė reakcija kažkuriam produktui ir ji pradėjo dusti, paskiau ir greitoji atvažiavo. Viskas gerai jau baigėsi, o aš turėjau progą paspoksot į užsienio medikus. Labai malonūs žmonės, o va Lietuvoj verčia tave jaustis kaltu, jei susirgai ar kas atsitiko.

Oras. Savaitgalį buvo plius šešiolika, po to snigo, po to lijo. UK, vadinasi...

Bet vis tiek didžiąją laiko dalį dargana čia. Taigi ir Mančesteris pats suklestėjo, dėl to, kad čia taip drėgna. Medvilnės fabrikai per pramonės revoliuciją - juos juk statė čia todėl, kad oras LABAI drėgnas. Dėl tos drėgmės siūlas netrūksta fabrike. Bet man medvilnė neaktualu, o dargana nervuoja.


Kada nors prisiruošiu parašyti apie savo gražutį HTC hero telefoną ir visus jo mandrumus. Bet reikia fotoaparato, norint parodyti, kas ir kaip, o va pakrovėjas pamirštas Lietuvoj vis dar neatkeliavo iki manęs. Bėda būt be fotoaparato, kai architektūrą studijuoji. Dabar telefono kamera fotografuoju, tarkim, ta ligoninės nuotrauka telefonu daryta. Ne mirtina, bet reikia geresnės kokybės.





O dar: jetus, kaip gerai, kad yra bbc playeris internete. Nes televizoriaus tai neturiu, o olimpiados atidarymą pažiūrėti labai norėjosi:) Gražiai ir skoningai padarė kanadiečiai. Toks in your face visiems, kurie bando efektą padaryt su super daug žmonių pasirodyme. Kitaip tariant, tinka posakis "ne kiekybė, o kokybė".

herojai

Labai daug darbų pastaruoju metu, visai nespėju nieko parašyt.

Bet va, šitas filmukas.
Nežinau, čia gal iškreiptas mano humoro jausmas, bet žiūrėjau tris kartus ir bėgo ašaros iš juoko. Dabar galvoj skamba porą dienų.


čia mano draugė japonė užrodė.

UK iš lėktuvo

parskridau vakar, LABAI nesidžiaugiu ir noriu namo.

namie_5

Aš ir saulė + nerealus saulėlydis vakar

Dribsnigimas šiandien.
Kolega šiupelis irgi šiandien.

namie_4

Visų pirma tai blogger kažkokias nesąmones daro su nuotraukom.
Vienas horizontalias normaliai palieka, kitas vertikaliai apsuka. Ir neturiu supratimo, kodėl.
Išmečiau tas, kurias kvailai susukiojo.
Antra: pirmam aukšte Kaniava dainuoja "geltona upė geltona upė...". Šeimos nariai klauso, bet visai tinka:)
Išėjau šiandien rimtam pasivaikščiojimui su šuniu.
Sustipau kaip nežinia kas, nors apsirengiau kalną rūbų.
Man atrodo, morališkai bandžiau pabėgt nuo namų tvarkymo po skautų, nes kai šitiek žmonių pereina, tai ojėj
Sienos durys grindys indai židinys viską reik valyt
Nu žodžiu:)

Gražu, kai žiema.
Su šuniu buvom labai daug kartų aploti, kiekvienas mažiausias nususiausias šuniūkštis jaučia pareigą aplot kitą.
Pastebėjau, kad žmonės tikrai bijo šunų - einam aš - nekaltai atrodanti mergaitė ir dar nekalčiau atrodantis šuo, jau mieliausios įmanomos veislės - gi labradorai ant visų šunų maisto pakuočių užpaišyti, bet visi taip įsitempia, pasitraukia šonan ir t.t.
Dar - kalnas. Mes gyvenam ant kalno, tai norint prie upės nueiti žemyn, reikia kokią valandą maklinti. Iš pradžių per sodus, paskiau per stirnų pievą, paskiau leistis nuo kalno, paskiau per juokingus kaimiškus namukus ir tik tada upė. Man iššūkis buvo kalnas. Aš ir taip turiu didelę lipimo žemyn baimę - laiptais, šlaitu, nesvarbu kaip, o čia dar snieguota viskas, tai potencialiai slidu, plius šuo rankoje galingumo kaip tankas. Būti tanku gal ir gerai, nes jis mane atgal į tą kalną užvilko per tiesiog neįsivaizduojamai trumpą laiką, bet žemyn... Otusiaube, kaip mes ten transportavomės. Šuns jėga eksponentiškai didėja pamačius paukštį, obuolį arba ką nors užuodus...
Žooodžiu, atrakcija būtų gera buvus, jeigu kas nors būtų mus matęs.


















Naminis gyvūnas ir aš, jau truputį panaši į eskimą. Žandai tokie raudoni, nes kątik užlėkiau į kalną ir jau lauke kokias dvi valandas atbuvau.

Čia matosi, kad šuo eina vilkdamas kojas :)