Vienas horizontalias normaliai palieka, kitas vertikaliai apsuka. Ir neturiu supratimo, kodėl.
Išmečiau tas, kurias kvailai susukiojo.
Antra: pirmam aukšte Kaniava dainuoja "geltona upė geltona upė...". Šeimos nariai klauso, bet visai tinka:)
Išėjau šiandien rimtam pasivaikščiojimui su šuniu.
Sustipau kaip nežinia kas, nors apsirengiau kalną rūbų.
Man atrodo, morališkai bandžiau pabėgt nuo namų tvarkymo po skautų, nes kai šitiek žmonių pereina, tai ojėj
Sienos durys grindys indai židinys viską reik valyt
Nu žodžiu:)
Gražu, kai žiema.
Su šuniu buvom labai daug kartų aploti, kiekvienas mažiausias nususiausias šuniūkštis jaučia pareigą aplot kitą.
Pastebėjau, kad žmonės tikrai bijo šunų - einam aš - nekaltai atrodanti mergaitė ir dar nekalčiau atrodantis šuo, jau mieliausios įmanomos veislės - gi labradorai ant visų šunų maisto pakuočių užpaišyti, bet visi taip įsitempia, pasitraukia šonan ir t.t.
Dar - kalnas. Mes gyvenam ant kalno, tai norint prie upės nueiti žemyn, reikia kokią valandą maklinti. Iš pradžių per sodus, paskiau per stirnų pievą, paskiau leistis nuo kalno, paskiau per juokingus kaimiškus namukus ir tik tada upė. Man iššūkis buvo kalnas. Aš ir taip turiu didelę lipimo žemyn baimę - laiptais, šlaitu, nesvarbu kaip, o čia dar snieguota viskas, tai potencialiai slidu, plius šuo rankoje galingumo kaip tankas. Būti tanku gal ir gerai, nes jis mane atgal į tą kalną užvilko per tiesiog neįsivaizduojamai trumpą laiką, bet žemyn... Otusiaube, kaip mes ten transportavomės. Šuns jėga eksponentiškai didėja pamačius paukštį, obuolį arba ką nors užuodus...
Žooodžiu, atrakcija būtų gera buvus, jeigu kas nors būtų mus matęs.
Naminis gyvūnas ir aš, jau truputį panaši į eskimą. Žandai tokie raudoni, nes kątik užlėkiau į kalną ir jau lauke kokias dvi valandas atbuvau.
Čia matosi, kad šuo eina vilkdamas kojas :)
matau jau į lauką vaikštai.
AtsakytiPanaikintisusitinkam?