Autobusiniai apmąstymai

Mano blog'as jau buvo pradėjęs priminti mano seną rašyk'ų dienoraštį. Reikia pravalyti. Pravaliau.
Ir dar reikia smegenis pravalyti.
Nes puikus berniukas iš dailės, kuris parvežė mane namo toli gražu ne mano nosiai.
Ir su kiekvienu užsiėmimu dailėj, tebūnie ir labai fainu, mano pasitikėjimas savimi smarkiai krenta ir šansų įstoti į akademiją vis mažėja ir mažėja.
Apmaudoka, sakyčiau.
Bet nesvarbu.
Nes dailėj yra Jonas, kuris vaikšto su maike, ant kurios užrašyta "proud of myself". Ir jam nereikia mokytojo pagalbos, jis lyderis, jis rūko tris kartus per tris valandas ir jis "su savo transportu", bet nieko niekada nepaveža namo iš to užkampio, kur mes bazuojamės.
Nes dailėj yra fyfutė iš arbatos parduotuvėlės ir mes turime skanios arbatos. Ir fyfutės draugas, kuris atvažiuoja jos pasiimti yra forsas ir jie abu (fyfutė ir forsas) be proto faini ir gražiai atrodo.
Nes dailėj yra jaunasis Picaso, kuris šiaip yra nefainas, bet aš jam patinku ir jis man atneša maisto ir su manim eina namo šviečiant mėnesienai. Tada man būna žiauriai juokinga, nes man jis tikrai nepatinka.
Nes dailėj yra mergaitė, kuri žvairuoja ir su kuria kalbėdama aš vis nežinau, į kurią akį žiūrėti ir labai apsikvailinu.
Nes dailėj yra Smailoji Nosytė, kuri yra be galo kieta.
Nes dailėj yra Gražus Gražus Berniukas, kuris mane mėgsta ir parvežė namo, bet, kaip sakė mano mama, "jis tau per gražus".
Nes dailėj lubos taip aukštai, kad bežiūrėdama į jas pamirštu, kad dar daugiau yra ten žmonių, ne tik tie, kuriuos paminėjau. Pvz, yra mergaitė, kuri vaikšto su žaliai leopardine storų operos dainininkių palaidine ir su mumis nesibičiuliauja, yra dar ir dauniukų grupė, bet čia jau per daug pasakojimo. O aš dabar turiu laisvas tik penkiolika minučių, kol mano pietūs išvirs, nes šiandien man yra tapyba ir vėl juoksiuosi iš Jono, kuris vėl daug daug rūkys ir negražiai tapys, ir vėl džiaugsiuosi, kad jaunasis Picaso ateina tik pirmadienį ir antradienį, ir vėl su Smailąja Nosyte bandysim paguosti save besišaipydamos iš visų kitų. Ir vėl bus ramu-neramu, kad man per gražus berniukas ateis irgi tik kitą pirmadienį, nes jis irgi nelanko tapybos, bet jo linijos kaip chirurgo, o mano kaip... kaip bangelės. Bet čia per švelniai pasakyta.
Ir vėl neturėsiu niekam niekam niekam laiko. Nes nespėju pasikraut iPod'o, nors iš tiesų tai kada jo klausyti?
Nes pastaruoju metu neturiu net kada galvoti - keliuosi, mokausi, valgau, vairuoju, piešiu, tada miegu. Ir kitą dieną vėl tas pats. Tik važiuodama iš vieno užssiėmimo į kitą turiu laiko, kai būnu autobuse. Taigi visas mano mintis galima pavadinti autobusiniais apmąstymais.
Sėkmės.
Einu persikelt šitą dainą į iPod'ą, tada keliausiu pešt ir vėl gilintis į save autobusinių apmąstymų metu.
Visgi indie tikriausiai mėgstamiausias muzikos stilius.

oh_no_oh_my_the_pa...