Smulkmena

Mes su GGB esame pats keisčiausias derinys.
Mes visą laiką klaikiai pykstamės, bet nesusipykstam.
Aš nemėgstu visko, kas jam patinka, o jis negali pakęsti visko, kas žavi mane.
Vieną dieną mes arba nužudysim vienas kitą, arba nežinau, kas bus.

Šimtadienis iš Š raidės

Jau daug kartų visiem sakiau, kad šimtadienis yra šikna. Nors kai jis jau praėjo, visgi turiu pripažinti, kad nebuvo toks tragiškas, kaip tikėjaus.
Visų pirma tai įdedu savo nuotrauką. Iš jos iškirpau tą dalį, kur esu aš, nes kiti žmonės ne visada nori būti publikuojami internete. Taip, nuotrauka baisi. Žinau. Bet tai yra pati normaliausia iš visų šimtadienio nuotraukų. Galima įsivaizduoti, kaip žaviai aš atrodau visose kitose. Čia jau viena priežastis nedžiūgauti. Nes man nepatiko mano šukuosena (ne, nuotraukoje jos jau nebėra, gavo galą šokant ir persirenginėjant), man nepatiko mano makiažas - atrodau kaip debilė ir šiaip.
Siaubinga buvo ta visa diena. Anksti ryte keltis ir bėgti pas kirpėją, tada bėgti į mašiną ir važiuot į repeticiją, repeticijoj susigadinti šukuoseną, vėl varyt pas kirpėjas, darytis makiažą ir taisyt šukuoseną, tada vėluot į COMBO.
Per pasirodymus išbėgti tik trumpam, nematyti nieko, kas salėj vyksta, kaisti dusti ir alpti tame liliputiškame persirengimo kambaryje... O paskui kai visi jau pagaliau atsirandame ant scenos, direktoriaus kalba. Pagerbiami šiaip nusipelnę visokie mažiai - ta prasme, ne abiturientai, pagerbiami turtingi ir įtakingi tėveliai - manau, tai buvo didžiausia direktoriaus klaida per visus metus, kiek mačiau. Nes tie tėvai, kurie nėra turtingi ir įtakingi, turėjo klaikiai jaustis. Tada viskas baigėsi ir buvo tragiškai lieva diskoteka. Nesu toks žmogus, kuris visiškai nemėgsta šokti. Kaip tik, žiauriai mėgstu. Megstu pramoginius, gali šokinėt iki nugriuvimo pagal ska arba regį, galiu atiduot visą save per liaudiškus šokius, galų gale kartais net kvaila, bet užvedanti rusiško popso daina gali suteikti beprotiškai daug džiaugsmo. Gerai, gali būt nesvarbu net ir muzika, tereikia geros kompanijos. Bet čia buvo kas - mokykloje kasdien matomi žmonės. Tai klaiku. Man ir taip bloga nuo mokyklos, stresas jau vien kai ką nors iš gimnazijos, nesvarbu, iš kurios klasės, pamatau. Bet tik Kaune viskas nefainai. Vilniuj kažkaip viskas gerai.
Baisiai ankstyvą ir darganotą šeštadienio rytą (kaip ir kas antrą kiekvieną šeštadienį) iškeliavau į Vilnių, į juokingą savo kompoziciją. Keisčiausias dalykas buvo tai, kad nepavyko pakartoti savo jau ritualu tampančio pusryčiavimo "Coffee inn" nes ji kažkodėl tiesiog nedirbo, taigi visa didelė rytinė mūsų chebra persikraustėme į už gretimų durų esančią bulkinę, kuri fantastiškai kvepėjo, bandelės buvo šiltos ir su daug marcipano viduje, o ir kakava pati pati ta. Smagu buvo tai, kad ten susigrūdo tikrai daug kompoziciją lankančių. Gaila, nebuvo mano susižavėjimo objekto. Per užsiėmimą ta pigi prasirūkiusi pana pigiom neskoningom kelnėm ir per daug besimatančiais stringais vėl nepasikėlė nuo jo suolo. Labai bjauru. O aš vėl kažkaip pataikiau atsisėsti šalia Velnio. Ta mergina, kur D. kabina, yra Velnio draugė, vadinasi, irgi iš Panevėžio. Ech, nelemtas miestas.
O paskui buvo knygų mugė, į kurią paskutinę minutę atsisakė keliauti Ru., taigi važiavau su Li. Juk ten iš tikro net vienam puiku, nes vis tiek po vieną vaikštai, tik kai reikia laukti nesveiko ilgio eilėje (prie kasų ir prie maisto), tai tada visai neblogai, kai yra su kuo pabendrauti. Nors tada atsiranda laiko apmąstymams. Per vilnietiškus apmąstymus suvokiau, kad visai fainai, kai daug kas patinka. Man juk patinka ir lipšniakas ir būsimasisgalarchitektas iš gimnazijos, ir D. iš Vilniaus, ir mano GGB, kuriam aš ryškiai nepatinku, bet tai teikia tik dar daugiau žavesio. Bet visa tai yra niekai:) Nes iš tikro tai man niekas nepatinka, tiktai M., o įsivaizduodama, kad man patinka kiti, aš tik bandau atitraukti savo mintis.
Bet tai nėra blogai.
Pagrindinė mintis: viena diena Vilniuje teikia daug daugiau džiaugsmo nei visas mėnuo ir didžiulė viena iš svarbiausių mano gyvenimo švenčių Kaune. Todėl ir gyventi reikia Vilniuje.
Viskas.

Ai, dar prisiminiau vieną dalyką: mano nauja plaukų spalva man be galo patinka. Nes užsidėjus bet kokį seną drabužį vis tiek naujai atrodau. Kitaip tariant, persidašyti plaukus - tai tas pats, kaip nusipirkti kalną naujų rūbų :)

Žalia arbata

Šiandien iš ryto po lova radau žalios arbatos puodelį. Buvo labai keista, nesvarbu, kad pati jį ten buvau vakare pastačiusi. Bet tokie maži netikėtumai labai linksmina. Dar liksmina katė. Ji yra dar keistesnė už mane, bet visgi mane mėgsta. Kartais. O kartasi ne. Kandangi šiandien nėjau mokyklon, sugalvojau, kad ilgai ilgai miegosiu, nes pastaruoju metu kažkoks klaikus nuvargimas užplūsta. Bet miegu miegu, tada katei atsibodo, kad aš miegu, ir ji man užšoko ant veido ir įkando į nosį. Labai tradicinis mano žadinimo būdas, neturėčiau nustebti, bet visad sunervina.
Tada radau tą arbatą ir sugalvojau, kad reikia ją išgerti, bet nespėjau, nes išlėkiau savo vargšei rankai įtvaro pirkti. Tada sutikau savo fantastinius bendradarbius. Jie visad be galo nuoširdžiai apsidžiaugia mane pamatę. Kvailai malonus jausmas, kai tave kažkas taip mėgsta.
Ir tada gerai bastytis po miestą su įtvariuku ant riešo.
Ir klausyti scissor sisters.
Ir mintyse juoktis iš rūkančių žmonių.
Ir pirsiminti, kaip vakar vakare per balas bėgau tokiu greičiu ir su tokia jėga, kad mane olimpiadon paimti reikėtų:)

Ir suvokti, kad žmogaus sąmonė ir protas yra niekas. Viską valdo pasąmonė. Nes anksčiau aš kažkaip naivokai galvojau, kad pati kontroliuoju savo gyvenimą. O nutiko taip, kad tris naktis iš eilės pasąmonė man išmetė tris sapnus, maždaug tokius pačius, kurie vėl apvertė viską aukštyn kojom, nes baisiai taikliai pataikė - tai, ko aš noriu, ko aš siekiu, bet nedrįstu prisipažinti. O kai viską pamatai realybėje, (na, sapne, bet vis vien tikroviškai atrodo viskas), tai kažkaip hm. Reikia susimąstyti ir vėl per naują dėliot prioritetus ir šiaip viską pergalvot.

O scissor sisters tikrai veikia raminančiai.
O šimtadienis yra šikna.

Moliuskai yra mano draugai

Vakar vakarienei teko gaminti moliuskus. Midijas, man rodos. Nieko, aišku, per daug nereikėjo sudėtingai daryti bet kažkaip linksma labai buvo. Į sąrašą "ką darysiu, kai užaugsiu" įsirašiau midijų gaminimą :)
Bet ne apie moliuskus norėjau papasakoti. Tiesiog šiandien buvau Vilniuj ir pagalvojau, kad aš tiek pliurpiu pliurpiu apie savo Kauno dailę, bet ir Vilniuj yra fainai.
Ten, aišku, mes per daug nebendraujam su kitais. Tiesą pasakius, išvis nebendraujam, bet taip yra tik dar linksmiau, nes gali klausytis pokalbių nuotrupų, idealizuoti žmones ir kurti labai savitas jų gyvenimo istorijas.
Pirmiausia Vilniaus dailės yra Velnias. Velnias yra mano draugas arba bent aš taip galvoju. Visad taip nutinka, kad aš ir Velnias sėdim beveik visai šalia. Galvojau, po atostogų gal pasikeis kažkas, bet nea :) Šiandien atėjau, apsidairiau - žiūriu - Velnias sėdi. Laaaaabai fainai... Velnias atrodo kaip velnias, neplauna galvoskaip velnias, rūko kaip velnias ir jo rūbai neskalbti kaip velnio. FU.
Dar ten yra D., kuris man be galo patinka. Gal kvaila, bet iš išvaizdos jis primena M. Savaime suprantama, kad mane ir patraukė jo išvaizda, bet šiaip jis nerealaus gerietiško charakterio. Truputį užguitas, turi draugą V., kuris irgi užguitas ir jie laido tokius gerietiškus užguitų žmonių bajerius be jokių keiksmų ir panašiai. Ir dar - D. be proto gražiai paišo. Šiandien kai parodė savo namų darbus, tai net dėstytojas susižavėjo. Aišku, aš nieko apie jį iš tikro nežinau, bet vis vien be galo juo žaviuosi. Tik šiandien labai susinervavau, kai supratau, kad jį nukabino tokia labai daili mano pusseserę primenanti mergina. Bet jau taaaiiiip akivaizdžiai kabino... Kikeno visą laiką, trynėsi į jį, plaukais ir dar kai kuo mosikavo... Nu ir nukabino. Bet ką padarysi. Visad taip būna, kad pora iš priešybių - super duper plius užguitas.
O dar dailėje yra du kieti kaimietukai šviesiais plaukais ir nesugadintais veidais. Iš ryto jie valgo obuolius ir viskuo stebisi. Jie tokie fainuoliai...
Ir dar ten yra nenusakomo žavesio pilna kavinė, kur aš sėdėsiu, "kai užaugsiu".
Ir dar ten šiaip fainai.
Ir aš suvokiu visai, kad neįstosiu ten tikrai, kad ir kaip stengčiaus. Bet norisi. Nes D. tikrai įstos. O ta mosikuojanti - ryškiai kad ne. Che :)
Bet aš nesu nelaiminga mergaitė. Aš turiu katę, turiu GGB, turiu Rusiškai Įgarsintus Disnėjaus Multikus, turiu nerealiai kvepiančius vokiškus žurnalus ir šiaip kažkaip fainai.
Ai, ir dar šokam visai nemažai. Nu gerai, mažai :)
Bet "kai užaugsiu" , tai šoksiu.