Kačiūkštis

Mano savaitgalis vėl Šalčininkuose, kur siaučia ruduo visais savo grožiais mosikuodamas man prieš nosį. Vilniuj bėgdama iš taško A į tašką B dažniausiai nepastebiu tokių žavesių. O ten visai kitas ritmas.
Per vieną valandą praleistą Šalčininkuose daug daug daug kartų gailėjaus, kad neturiu fotiko. Nes miestas ramus, tuščias (tingią sekmadienio popietę nevažiuoja nei viena mašina). Visi medžiai jau padoriai spalvoti, daug šermukšnių ir kačiūkštis, kuris prie manęs prisitrynė. Matyt dėl to, kad nebuvo jokių kitų žmonių. Tai mes su kačiūkščiu ieškojom Didžiai Svarbių Lobių lapų krūvose, stebėjom fotiko besiprašančius vaizdus - vienas man labai patiko: mažas kiemas, iš visų pusių trobos, tokios senos ir neprižiūrėtos, sukriošę, vandens klanai, vištos juose, o vidury - visų tų klanų kaltininkas - juodas naujas brangus BMW niauktais langais. Toks kątik nuplautas, blizgantis... Žiauriai kietai atrodo.
O dėdulė panašus į Zuoką, ne? Tik tikiuos, kad Zuokas nerūko, nes jei rūko, tai aš už jį nebalsuosiu...

O dar - Šalčininkuose prisiminiau savo vargšą apleistą iPodą. Nes tiesiog imti ir vaikščioti su juo stoties rajone man yra nedrąsu. O ten, kur nė vieno žmogaus nėra, tik kačiūkščiai - kas man uždraus;)O daina fantastinė...