namie_5

Aš ir saulė + nerealus saulėlydis vakar

Dribsnigimas šiandien.
Kolega šiupelis irgi šiandien.

namie_4

Visų pirma tai blogger kažkokias nesąmones daro su nuotraukom.
Vienas horizontalias normaliai palieka, kitas vertikaliai apsuka. Ir neturiu supratimo, kodėl.
Išmečiau tas, kurias kvailai susukiojo.
Antra: pirmam aukšte Kaniava dainuoja "geltona upė geltona upė...". Šeimos nariai klauso, bet visai tinka:)
Išėjau šiandien rimtam pasivaikščiojimui su šuniu.
Sustipau kaip nežinia kas, nors apsirengiau kalną rūbų.
Man atrodo, morališkai bandžiau pabėgt nuo namų tvarkymo po skautų, nes kai šitiek žmonių pereina, tai ojėj
Sienos durys grindys indai židinys viską reik valyt
Nu žodžiu:)

Gražu, kai žiema.
Su šuniu buvom labai daug kartų aploti, kiekvienas mažiausias nususiausias šuniūkštis jaučia pareigą aplot kitą.
Pastebėjau, kad žmonės tikrai bijo šunų - einam aš - nekaltai atrodanti mergaitė ir dar nekalčiau atrodantis šuo, jau mieliausios įmanomos veislės - gi labradorai ant visų šunų maisto pakuočių užpaišyti, bet visi taip įsitempia, pasitraukia šonan ir t.t.
Dar - kalnas. Mes gyvenam ant kalno, tai norint prie upės nueiti žemyn, reikia kokią valandą maklinti. Iš pradžių per sodus, paskiau per stirnų pievą, paskiau leistis nuo kalno, paskiau per juokingus kaimiškus namukus ir tik tada upė. Man iššūkis buvo kalnas. Aš ir taip turiu didelę lipimo žemyn baimę - laiptais, šlaitu, nesvarbu kaip, o čia dar snieguota viskas, tai potencialiai slidu, plius šuo rankoje galingumo kaip tankas. Būti tanku gal ir gerai, nes jis mane atgal į tą kalną užvilko per tiesiog neįsivaizduojamai trumpą laiką, bet žemyn... Otusiaube, kaip mes ten transportavomės. Šuns jėga eksponentiškai didėja pamačius paukštį, obuolį arba ką nors užuodus...
Žooodžiu, atrakcija būtų gera buvus, jeigu kas nors būtų mus matęs.


















Naminis gyvūnas ir aš, jau truputį panaši į eskimą. Žandai tokie raudoni, nes kątik užlėkiau į kalną ir jau lauke kokias dvi valandas atbuvau.

Čia matosi, kad šuo eina vilkdamas kojas :)

dar apie skautus

Viskas galiausiai baigėsi tuo, kad aš užmigau ant tėvų lovos, kas šiaip nėra visai blogai ir net gal truputį miela, bet tik ne kai namuose pilna svetimų žmonių... Jie rado pianiną:) Ta melodija, kur šitam filmuke yra, man visą dieną šiandien galvoj skamba.


hm, kas dar
liko maišas kūčiukų
kadangi ne visų skautų kulinariniai sugebėjimai yra nerealūs, net ir po didelių pastangų juos atgaivinti (iš pradžių jie buvo žali abiem prasmėm - ir neiškepti pakankamai, ir žalios spalvos, tai kepė kepė juos, bet tada gavosi akmens kietumo), valgumui tinkamas lygis nebuvo pasiektas, tai dabar nešim stirnom

Ir jeigu ką, tai man nelabai sekasi karpyt video, kitaip iškirpčiau visokias nesąmones, bet dabar teko visą filmuką įdėt. Ir jis nėra tokios šūdinos kokybės (tas pats galioja ir tiem, kuriuos anksčiau dėjau). Čia blogger toks humoro jausmas - supratint filmukų kokybę, susukiot apkarpyt nuotraukas ir taip toliau.

tiesioginiai reportažai arba tiek batų mūsų namai dar nematė

Oje, jie pradeda rinktis kazkaip įtartinai daug žmonių ir jie visi šneka, gamina maistą, vaiko šunį, katę ir vieni kitus. Duše plauna obuolius, nes netelpa virtuvėn Kol kas tik pasiruošimai Man truputį gal streso būsena, bet gerai, nes kai neradom liaudiškos kalėdinės kasetės, per kokias tris sekundes suradau tas dainas internete, kas yra nesveikai nerealiai greitai. Sako, stresinėj būsenoj geriau viskas dirbasi. Labai tiesa:)





Papildymas: dabar, kai rašau, jie apačioj rėkia "siiiilkė atvažiavo", nes tie, kurie buvo atsakingi už silkę, pagaliau atvežė ją.
Jeigu kada nors gyvenime sakysiu, kad man nuobodu, meskit į mane tapkę arba ką nors panašaus.

otudieve, jie turi švilpuką

namie_3

Šiandien pas mus name skautų kūčios. Atvažiuoja apie keturiasdešimt žmonių. Mūsų namas didelis, bet ne toks gigantiškas

Čia aguonpienis tokiam kiekiui žmonių.

namie_2

Katė primarko maiše ir dvornikų korporacijos inventorius garaže.
Iš tikro tai ten mamos ir jos draugių šluotos. Jos jas pasiima ir vaikšto.
Suaugę žmonės yra įdomūs.

namie

Čia minus belekiek, čia sniegas ir čia pabudus matosi saulėėėėė!


Ir jie turi juodos duonos :)

Šuo tokios didumo kaip meitėlis ir tokios stiprumo kaip tankas.
Katė yra pats nuostabiausias gyvūnas pasaulyje.

kola

man rytoj nesveikas pridavimas darbų, nieko nespėju
šiandien pramiegojau gal kokias keturias valandas
kažkoks košmaras ir panika, kai pabudau ir supratau, kad pramiegojau ir nesbespėju
dabar labai ilga kraupiai skubi naktis
ir kola
nes kai vieni geria kavą, kiti red bull'į, man tik kola gali padėti nors kiek.

mano kambarys kvepia klijais
ir visos grindys pilnos vielų
nežinau, kaip jas iš kilimo iškrapštyt
ir gerai
tegul būna
kai užminu ir įsiduriu
mieguistumas dingsta

baisiai kietas darbas

Jau kuris laikas, kaip šitą turiu, bet tik dabar kažkodėl sugalvojau įdėt.
Taigi čia vienas kiečiausių darbų pasaulyje.

Aš gi vis dar turiu viltį dirbti Disnėjaus imperijoj, kad ir kokiais niekais užsiiminėdama.

apie darbus, bet iš tikro tai nelabai

Kitą pirmadienį priduodam projektą, prie kurio dabar dirbam. Kitaip tariant, rytoj paskutinis pasibuvimas su tutoriais prieš peržiūras, taigi šią savaitę baisus darbymetis. Bloga darosi vien pažiūrėjus į sketchbooką arba didelių lapų krūvą ant spintos. Dirbu kartais keistu laiku, gana dažnai trečia valanda nakties būna pakankamai svarbus taškas dienoje. Nes tuomet arba einu miegot dirbusi visą vakarą ir dalį nakties, arba keliuosi damušti likusio darbo iki paskaitų, tokiu atveju vakare nedirbau, bet miegojau. Manau, nemažai žmonių turėdami krūvą darbo prieš nosį, daro visokius niekingus darbelius atidėliodami tą didįjį sunkųjį, tarkim, tvarkosi kambarį, atrašo ilgai atsakymo laukusius meilus ir panašiai. Pati tai tikrai taip darau, tik anksčiau kažkaip nepajutau, kol pusę keturių nakties atėjusi į skalbyklą neradau dar vienos panelės, lyginančios drabužius, kad nereikėtų rašyt esės, po to, kitą savaitę, tokiu pat metu atėjusi į skalbyklą, radau jau kitą panelę, bet su lygiai tokiu pačiu tikslu:) Nerealios mes studentės, ane?
O šeštadienį atsikėliau septintą ryto, kad dirbčiau, bet atidėliodama nuėjau pabėgioti ant super duper naujo bėgimo takelio bendrabučio gym'e ir koridoriuj sutikau savo draugę japonę, kuri nutarė apeiti visą visą bendrabutį pasivaikščiodama, kad nereikėtų dirbti. Labai juokėmės, kai pradėjom abi klausinėt viena kitos, ką tokiu metu galima veikti.
Tada ėjom pas ją kambarin ir iki popiet žiūrėjom fantastišką japonišką multiką - ji turi visą sezoną dvd, laimei su angliškais tikrais, bo kitaip nebūčiau nieko supratus. Vadinasi "Mushishi", baaaisiai nerealus. Mėgstu aš ir šiaip anime, tai nenuostabu, kad šitas man patiko. Toks baisiai ramus, daug žalios spalvos, miško ir visokių mitologinių būtybių. Gal kažkiek primena princesę Mononokę su miško dvasiom, bet labai mažai, nes veiksmo praktiškai nėra, o mononokė toks labai jau veiksmo multikas.
Žodžiu. Ieškojau dabar paveiksliukų, bet neradau nieko, kas nors kiek atspindėtų paties multiko nuotaiką, tai įdedu porą iš live action filmo pagal tą patį multiką sukurto. Siužetas tas pats, personažai irgi, ir kad ir kaip keista, filmo su gyvais žmonėm kadrai daug geriau apibūdina animaciją:)
Beje, blogger labai kvailai apkarpė paveiksliuką - nesimato lygiai pusės, ant jo paspaudus matysis viskas.


Toliau.
Po to buvo toks visai nieko oras, kas pakankamai reta anglijoj gyvenant, tai išėjau į miestą pasivaikščiot. Kažkodėl nesusimąsčiau, kad savaitgalis ir Kalėdos artėja, nes niekur kalėdinės nuotaikos nei pėdsakų, žiemiško oro irgi nėra... Miestas prikimštas žmonių. Parduotuvėse tai išvis kažkoks košmaras, bet ir gatvėmis sunku praeit. Jausmas toks, kaip per kokią mugę grūdantis netoli prekystalių. Judėti teoriškai įmanoma, bet tik labai lėtai ir tik ta kryptimi, kur visa žmonių minia traukia.

Dar prisijuokiau iš anglų klimato. Nors čia ne juoktis, o gailėti jų reikia. Miesto centrinėj aikštėj stovi dirbtinis kalniukas, nuo kurio čiuožiant galima įsivaizduoti, kad rogutėmis leidiesi, dar yra didelis bubulas su dirbtiniu sniegu, į kurį trumpam galima įeiti ir įsivaizduoti, kad žiema. Aišku, abi pramogos mokamos.
Cha.
Bet tikrai, gaila žmonių, ypač vaikų. Pas juos visą laiką toks oras, tarsi spalio pabaiga - lapkričio pradžia būtų. Stebiuosi, kaip jie kokia nors masine depresija neserga ar panašiai. Mane tai darbai atitraukia nuo pro langą žiūrėjimo, plius dažnai nelabai orientuojuosi paros laike, kitaip tai irgi nelabai smagu būtų.
Bet bent jau nešalta. Jaučiu, į Lietuvą parvažiavus, kas bus kitą antradienį, gruodžio penkioliktą, taiiip sirgsiu, nes būsiu pripratus prie kad ir drėgno ir bjauraus, bet nešalto oro...
Šiaip gal ir visai noriu namo - pasiilgau savo katės ir didelės lovos, bet kai pagalvoju, kad tą pirmadienį prieš išvažiavimo antradienį laukia žudikiškai griežtos peržiūros, kažkaip nefainai pasidaro.

O dabar, aišku, rašau blogą, o visos grindys nuklotos brėžiniais piešiniais. Ahaaa, reikia dirbt.

Pavasaris

Vakar pamačiau.

Pala, tai koks dabar metų laikas, ką?