|
Visų pirma, tai aišku, kad aš nieko normaliai nesiruošiu. Prieš egzą jau ne laikas mokytis. Ką išmokau per dvylika metų, tą turiu, ir man užtenka. Bet kai prisėdau bent morališkai pasiruošti prie knygos, tai nepasisekė man mokytis ir nupiešiau piešinį ant truputį paglamžyto lapo, kurį didžiam savo nustebimui netikėtai radau ant stalo.
Jis labai gerai atspindi mano požiūrį į mokyklos baigimą.
Aš nupiešiau save ( kad gražią - pasireiškia mano visai neslepiama didybės manija).
Ir katę (akivaizdžiai matosi jos charakteris).
Visi klasiokai išskrenda į užsienius (nežinau, kaip atrodo lėktuvas, tai sukūriau).
Kiti žmonės (tie, uždaryti už grotų), dar lieka mokykloj, o aš metu lauk knygas (tas, kur dega) ir iškeliauju mokytis menų. Netoli, į Vilnių (tikiuosi), bet kaip aš tuo džiaugiuosi...
OOOch.
Aišku, gal ir gaila, kad visi iškeliauja, bet ir negaila iš tikro. Man lieka visiška laisvė. Tą iliustruoja mano Kaubojiški Batai Su Kablais Ir Dar Žvaigždutėm. Rengsiuosi, kaip norėsiu :) Nors ir su kablais kasdien galėsiu vaikščiot. Žinoma, negaliu skųstis, kad dabar negaliu, nes kažkas kritikuotų ar ką. Ne, pas mus nėra atviro žodžiais mėtymosi. Yra tiesiog morališkai nemaloni aplinka. Pati suprantu, kad paskui, po kokių dvidešimt metų, kai turėsiu kokius penkis vaikus ir vyrą, prisiminsiu mokyklos metus, kaip nerūpestingus ir visokeriopai malonius, bet dabar... Dabar aš noriu kuo greičiau viską palikti, nes juk laukia ABSOLIUČIAI naujas gyvenimas ir nebebus visų šitų kasdieninių nesąmonių...
o dėl piešinio meniškumo: Dieve tu mano, kokių kai kurie žmonės piešinių prideda į savo blogus. Pasižiūri ir nesupranti, ant bajerio čia, ar nebelabai... O dar kai paskaitai, kad kitiems negudručiams tie piešiniai dar ir patinka, tai... Va tada aš jau nebesidroviu, kad ir kokią nesąmonę nupieščiau.
O visų antra tai mes su kate nesam tokios pardėtai kažkokios, kaip nupiešiau:
