-

Kuo toliau, tuo labiau man viskas primena didelę avantiūrą.

Steampunk'inės pasiutlapės

Buvau vėl porai dienų Šalčininkuose ir nuėjau į mišką. Tai nebuvo labai intelektualus užsiėmimas, nes ne tik kad pasiutusios lapės ar šunys gali lakstyt, bet ir kokie iškrypę seniai ar internato vaikai krūmuose lindėt. Arba tiesiog tapyrai - barsukai iš paskos nematomi, bet pėdukes palikdami sekti, savo meškėniškais kumštukais grūmodami, bet man kažkaip pavyko nieko nesutikti. Visgi nebuvo nuobodu, nes visų pirma, mėgstu mišką, o antra - sniego tai iki kelių! Taip kad linksma jau per pirmas penkias minutes pasidaro, kai batus prisemi. O taip - lauke plius penki jau kokias keturias dienas, nesvarbu, kad visur kitur pasaulis pavirto kažkokia donelaitiška purvo duobe, miškui dar pavasaris nenusimato.
Gerai, kad yra Šalčininkai, galima kažkiek atsigaut, nes sugrįžus vėl tas bjaurus miegot neduodantis klausimas - ką daryt su kitais metais. Nutariau tikrai tiek, kad VGTU manęs neliks nė pėdsakų. O tai ką daryt? Yra, aišku, Mančesteris, kas iš principo visai nieko, o ir reitinguose architektūra jo dargi labai neprastai pasirodo. Bet vis tiek važiuot kiton šalin... Ir kai aš dar tokia labai jau nedrąsi, tai nežinau kas būtų. Bet Lietuvoj kas belieka? Galima perstot į tokią specialybę, kur jau visiškai nebesvarbu, išmoksiu ką nors, ar ne (pvz vadybą, bet prakeikčiau savo gyvenimą, jei toliau ir reiktų toj srity dirbt). Dar galima stot į kokią specialybę, kur idealiai ir darbas man, ir aš darbui tikčiau, tarkim, į ikimokyklinį ugdymą, bet gal dirbt ir malonu būtų, bet jei neturėčiau už ką valgyt nusipirkt, tai ką aš žinau... (ir įdomumo dėlei pasižiūrėjau, ten stojant reikia istorijos egzo, tai net jei laimėčiau aukso puodą ir nereikėtų visą gyvenimą rūpintis pinigais, negalėčiau įstot). Arba dar galima sukvailiot ir važiuot kur nors savanoriaut, kol galva atvės ir sugalvosiu, ką toliau daryt.
Nes dabar tai tiesiog neįsivaizduoju. Nuo to galvojimo man galvą skauda ir naktim neužmiegu - ir čia nereaaaliai sušvelninu.
Vienu žodžiu, turiu truputį daugiau streso, nei sugebu pakelti. Nefainai.

O dar, kad nebūtų taip niūru:
Buvo čia neseniai Vilniuj mados infekcija, tai man tikrai nelabai įdomu tai, ką lietuviai dizaineriai rodo, BET du bachūriukai iš dailės akademijos (lygtais) padarė steampunk'inę kolekciją. Taaaaiiip nerealu!!!



Didelis pliusas visam renginiui, nes kiek žinau, Lietuvoj steampunk gana naujas (gal tiesiog retas?) dalykas.

O dabar einu gydytis savo vargų Disnėjaus filmais, kate ir kakava.
Viso

P.S. noriu asmeninio psichologo arba žvėriškai gero pašnekovo, nes man tikrai sprogs galva.

Aš ir plaukuota nindzė varžomės, kuri aukščiau iššoks

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA

O šiaip tai gyvenam įdomiai mes su kate.
Dabar sugalvojau, kad prieš valgydama maistą duosiu katei paragaut, jei ji valgys, tai viskas ok, jei ne, tai jau nelabai kažkas gero ir mest lauk reikia.
Čia todėl taip bandau, nes šiandien parvažiavau iš Šalčininkų ir parsivežiau nelinksmą istoriją, kaip "kažkas darė salotas, liko truputį, tai davė paukščiukam suvalgyt - vis vitaminai. Po kažkiek laiko - plept ir nėra paukščiukų". Todėl manau, kad geriau valgyt morką purviną kątik iš žemės ištrauktą, negu parduotuvėj pirktą ir nesvarbu, kad šimtą kartų nuplautą po to. Čia savaime suprantama, bet kažkaip ne visi žmonės tą žino...
Čia visai neseniai skaičiau (neprisimenu, kur), kaip kažkoks žmogus labai tvarkingai surašė viską, ką, kartojuos, visi savaime supranta, bet kažkodėl dauguma neigia. O pasakojo apie tai, kodėl taip dabar visi serga ir vaikai tokie alergiški. Todėl, visų pirma, kad neurotiškos mamytės viską nuplauna prieš vaikui duodant, namai visi chemikalais išvalyti, praktiškai sterili aplinka, tai ir neišsivysto imunitetas vaikui. LOGIŠKA. Bet ne, vis tiek pilna visur lakstančių žmonių - oi, tik rankas nusiplauk, vaisių su muilu plauk ir taip toliau. Absurdo teatras kažkoks, bent jau mano nuomone.
Mes su Indraja užaugom kaip normalūs sveiki vaikai - su tom pačiom rankom sode ir kates glostėm, ir žemes kapstėm, ir uogas burnon dėjom (neplautas, savaime suprantama). Ir nieko nenutiko - nei sirgom kuo, nei dabar alergiškos kam nors.
Kai/jei turėsiu vaikų, irgi taip auginsiu.

Taip taip, aš blogas žmogus, nes devynis iš dešimties kartų, kai kiti daro kažką kitaip nei aš daryčiau, pradedu juos kritikuot. Meskite batus į mane, bet kitaip negaliu.


O jei linksmiau, tai Šalčininkuose nulėkiau į sodą, tapdama purvina kone iki kelių, ir prisibriauškiau forzitijų šakų. Sumerkiau pražydinimui ant aukščiausio įmanomo paviršiaus visam bute, bet kadangi plaukuota nindzė dar yra ir kiaulė voras ir vaikšto lubom, nuolat turiu lėkt ir tikrint, ar kambarys nepilnas vazos šukių...
Forzitija tai šitas geltonas dalykas:)

Noriu augalų

Pas kaimynus naktį buvo kaip reikiant girtas baliukas. Užmigau paryčiais ir pabudau tik dabar ir tai tik todėl, kad nepatenkintas nuobodžiaujantis snukutis lovon sunešė visus daiktus, kuriuos tik rado.

Noriu žalios spalvos, noriu kambarinių gėlių, noriu tos jau truputį išsikvėpusios rugpjūčio vasaros.

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA

Rusai yra kažkas fenomenalaus.

Žudikėlis

Pirmiausiai apie maistą:) Vakar krentant sniegams/lijant tempiau namo iš stoties baisiai nepatogaus dydžio dėžę, kuri dar ir sunki buvo. Ėjau ėjau ir galvojau - jau kas nors tikrai gero turi viduj būt... O kai namie su kate išsipakavom, tai kaip per kalėdas ir gimimo dieną kartus sudėjus. Nes ten buvo ir šiaip maisto, ir lauktuvinio maisto iš Vokietijos. Paprastai visi būnam namie ir kartu siaubiam tuos vokiškus maistus, bet dabar kai nebuvau namie, tai, matyt, pagailėjo manęs, vargšės studentės, ir įdėjo penkiagubą dozę.
(kažkaip keistai jaučiuos apie maistą rašydama, bet čia taip tik šį kartą, ateity nepasakosiu)
Tai be kalno kitokių gėrių, buvo du svarbiausi dalykai:


po vieną nesivalgo, tik kartu:)
Manau, čia pats nerealiausias vokiškas dalykas apskritai.
Žodžiu, turiu dabar maisto ir esu labai laimingas vaikutis.

Visai džiaugiuosi šaltu oru, nes kažkaip nesinori iš žieminio palto išsivilkt. Tiesa, šią naktį bliūdas su žele, kurį buvau padėjus balkone, kad sustingtų, prišalo prie palangės. Nutariau negadint nieko bandydama atlupti, nes visgi nuomojamas butas, tai palikau natūraliai atitirpt. Va čia gal ir praverstų pavasaris.

Kino pavasaris varo mane į neviltį. Per daug filmų, kad išsirinkčiau. Tiesa, šiemet kažkaip daug nemalonių - piktų, depresyvių filmų, tai tie iškart atkrenta. Bet kol kas išsirinkau tik du, į kuriuos visai noriu... Nekas.

Po truputį pradedu galvot apie Mančesterį, bet prieš pusvalandį buvo "taip", prieš valandą buvo "ne", tai nežinau kaip bus. Dar nepersistengiu su galvojimais.

Peržiūrėjau "gone with the wind". Nes reikėjo ir bendram išsilavinimui, ir vienas populiariausių visų laikų filmų, ir muzika tokia per daug pažįstama, beje, irgi iš super rytinio playlist'o, tik čia ne visai iškirpta, kokios dešimt sekundžių pradžioj yra visiškai ne prie ko-
tie varpai pradžioj visada nupurto, nes klausau uuuch garsiai, bet išsibudinimas garantuotas:)
Na, o pats filmas toks gal vidutiniškas. Nors tikrai daug kas patiko, bet... tai geriau parašysiu, kas labiausiai nepatiko: visų pirma tai tos keturios valandos mane nužudė. Prieš pradėdama žiūrėt kažkaip tikėjaus, kad bus ne daugiau nei dvi valandos, bet kai praėjo maždaug dvi su puse, pajutau, kad kažkaip jau ilgai ir pažiūrėjau, kiek dar liko. Buvo toks "vaje", bet damušiau. Antras dalykas, kas nepatiko, tai neapsakomai bjaurus pagrindinis vyras aktorius - Clark Gable. Kas nežino, kaip atrodo, tai va:

Aš žinojau, kad jis vaidina, bet vėlgi - galvoju, ai, pakentėsiu, bet kentėt reikėjo oiiii kaip... Jo personažas turi būti gražus populiarus mergišius. Nu sori, bet man jis tiktų nebent kokį piktą gnomą iš palovės iššokusį vaidint. Arba dar Golumą iš žiedų valdovo.

Padrikai

Suprasčiau savo kaimynus, jei jie pradėtų į mane mėtyti daiktus ar šiaip aprėktų, nes jau kokią savaitę savo rytą pradedu šituo:

geriau nei dešimt žadintuvų vienu metu.
O mano rytas, jei ką, prasideda maždaug penktą - pusę šešių:)

Šalčininkuose per sankryžas einu įstrižai. Nes ten ir taip nelabai mašinų yra, o dabar, matyt, kai toks pavasaris baisus jau kelias dienas, visi išlėkė kur nors siautėti.

Katė pričiupo, žiauriai nukankino ir galiausiai surijo pirmą šių metų musę.

Pavasaris, vadinasi? Kol kas, bent jau, nes jei rytoj pasitvirtins visi tie žadami pliurzos ir šalčio pasireiškimai, tai vėl bus nebe pavasaris. Ir šiaip visai gerai, nes nemėgstu pavasario. Visi tik laksto galvas pametę ir kažkokie nervingi. Kaip pilnatis, tik kasdien. Brrrrr.

Einu grietiniečių kept.

miego sutrikimai

Kažkaip pastaruoju metu nelabai sekasi su miegu, tai ir šią naktį kai taip ir nepavyko užmigti, ėmiausi filmų žiūrėjimo. Ilgą laiką beviltiškai ieškojau, ką DAR galėčiau pažiūrėt, nes dabar kvailai įsivaizduoju, kad jau visus man galinčius patikti filmus peržiūrėjau. Bet aišku, tas yra nelabai įmanoma - kątik baigiau žiūrėt du filmus, kurie ir parodė, kaip labai aš klystu.
Ir negaliu susilaikyt neparašius kokie. Nes pagal žanrą ir aktorius abu jau seeeniai turėjau pamatyt, tik kažkaip prasilenkdavom vis.
Pirmą žiūrėjau "peter pan" 2003 metų pastatymo. Pasikartosiu, bet tikrai neįtikima, kad aš jo buvau nemačius, nes vaikiški ir/arba šiaip pasakiški filmai labai mano stilius. Taigi aš buvau jau mačius pakankamai Peterio Peno pastatymų, tik jie kažkaip buvo arba animaciniai (Dėdė Disnėjus), arba juose vaidindavo liesokos moterys žaliomis pėdkelnėmis, arba dar trečias variantas, nepataikantis į jokią kategoriją - "hook" su Robinu Williamsu. Hm, gal dar "finding neverland" į temą... Bet šitas PAGALIAU buvo normalus. Visų pirma, ne animacinis, antra, pagal originalią istoriją, be jokių interpretacijų ir nukrypimų, trečia, šiais laikais pastatytas, tai berniukus vaidina berniukai ir, niekad negalvojau, kad tai pasakysiu, bet ačiū Dievui už spec efektus. Nes vaizduotė, aišku, yra linksmas dalykas, bet kai skraidant matosi virvės, ant kurių sukabinti aktoriai arba kai fėja vaizduojama kaip skudurėlis (SKUDURĖLIS!!!) tai nelabai... O šiaip tai vizualiai labai skanus, gerietiškas ir malonus filmas. Dabar tai, kas aktualu man - garso takelis. Nes keturis iš penkių kartų žiūrėdama filmą klausau ne dialogų, o muzikos. Ir šiaip, ar filmas man patiko, ar ne, galima spręsti iš to, ar jo garso takelis atsirado mano iPode. O šito filmo muzika ne bet kokia, o paties James Newton Howard galvoje atsiradusi. Žinoma, vėl - vaikiška ir pasakiška, bet man dabar atrodo labiau pasakiška netgi nei Haris Poteris, bet gal čia tik dėl to, kad kątik mačiau ir dabar klausau :)
Įdedu dvi dainas, šįkart iš youtube, nes taip greičiausia:
taigi pirma - tokio stiliaus maždaug ir visas filmas yra

Antra smarkokai kitokia. Kitokia negu pats filmas ir kitokia negu paprastai pasakose būnanti muzika, bet baisiai įsipaišo. Nors iš pradžių tai išsižiojau :)

Kitaip tariant, labai patiko filmas.

Dabar antras filmas. Po pirmo buvau kažkokioj ekstazėj, tai jaučiu, bet koks būtų gerai suėjęs, bet aš norėjau nematyto. Ir atradau "Penelope". Savo laiku aš labai norėjau jį pamatyt, bet kinuose Lietuvoj nerodė, o ir kompiuteris tada torrentų baidėsi. Bet dabar parsisiunčiau ir jau pradžioj baisiai nudžiugau, kad išvis prisiminiau (ok, neprisiminiau, tik imdb prie rekomendacijų radau) ir kad radau parsisiųst. Filmas irgi nuo pat pradžių labai patiko, nes ir stilius, ir siužetas labai labai... Bet kas baisiai nustebino, tai kai daugmaž pradžioj filmo pamačiau jame vaidinantį vieną iš gražiųjų aktorių - James Mcavoy. Juo, beje, turbūt labiausiai džiaugiuosi iš "gražiųjų aktorių", apie kuriuos jau kažkada rašiau. Džiaugiuos todėl, kad dar jaunas, tai ilgai matysi, bet labiausiai todėl, kad vis netikėtai pamatau jį man patinkančiuose filmuose. Kitaip tariant, jis yra normalus aktorius ir nereikia žiūrėt nefainų filmų vien kad į jį paspoksočiau (kaip kad tarkim yra su džoniu depu, nes kai kurie...khem, savotiški). Ir būna žiūriu žiūriu ir taip visai gerai gulantį filmą ir tada op ima ir įeina jis. Tada visad labai nustembu, bet tik smagiau pasidaro. Įdedu ir nuotrauką. Tiesa, šitas berniukas yra jau antras filmo personažas šią savaitę, avintis tokiais pat batais, kaip mano.
Osiaube, koks nesuvokiamai klaikiai žeminantis procesas buvo googlint jo nuotraukos beieškant. Net nežinau, kodėl, bet kažkaip brrr.. daugiau taip nedarysiu:)

O pačioj filmo pabaigoj užgrojo "hoppipolla". Pirma mintis buvo aišku Sigur Ros, bet paskui išskaičiau, kad visgi ne jie, kažkas kitas groja, bet daina ta pati. Čia irgi diiidelis pliusas. Ir vos nepamiršau, dar vaidino, tiesa, mažai, tas britų (?) komikas, kur Vaidai patinka, o man ne. Tai labai prajuokino tai, kad jį pamačiau. Žodžiu, ir antras filmas labai patiko = visuotinė sėkmė.

O pabaigai kaip visad ne į temą. Nors pala, gal ir į temą, nes jau parašiau, kad garso takeliai valdo. Tai dar pasižiūrėjau dabar ir pas mane garso takelių muzikos yra gerokai daugiau nei normalios. Čia gal nelabai gerai, kažkaip geek'iška, bet whatever ir dedu savo nerealiausią gabalą iš garso takelių kolekcijos

Visada pralinksmina.

Teisingas būdas pradėti filmą

Lygiai dvi minutės nulis sekundžių nuo filmo pradžios ir žiūrovas arba prilimpa prie ekrano, arba rėkdamas bėga tolyn. Gerai, perdedu, bet aš, aišku, iš tų, kurie prilimpa.
Markas Zacharovas (režisierius) pastatė beveik visus Tuos Fantastinius Rusiškus filmus, kurie man patinka: Формула любви, Обыкновенное чудо, Тот самый Мюнхгаузен, Дом, который построил Свифт, Убить дракона - visi jo. Man jis baisiai primena Burton'ą, nes irgi visur išlaiko tą patį stiliuką ir komandą. Pats, kaip ir Burtonas, dažniausiai ne tik režisuoja, bet ir rašo scenarijų. Kompozitorius - Genadijus Gladkovas (Burtono atveju - Elfmanas). Visi žinot ir mylit Gladkovą, gal ne visi surišat pavardes su kūriniais. Jis ir Bremeno muzikantų kompozitorius... Gal dėl to tokie smagūs garso takeliai. Aktoriai irgi daugmaž tie patys - Jankovskis, Abdulovas ir Farada. Dėl to ir gaunasi kažkas panašaus. Tie filmai rimti, bet ne slegiantys. Taigi nors mėgstu rusišką kiną, neapsimetinėju intelektualesne nei esu ir nesakau, kad man patinka koks, tarkim, Tarkovskis. Užsidepresuot galima jo filmus pažiūrėjus... Mačiau, aišku, bendram išsilavinimui reikia. Juolab, kad ir Banionis vaidina. Bet tuo ir baigėsi viskas:)
Dar pagalvojau - o kuris iš išvardintų mano mėgstamiausias? Nes norėjau parašyt, bet ilgai galvojau ir niekaip neišsirinkau. Apskritai turbūt neturiu mėgstamiausio filmo. Tikrai daug yra laaabai patinkančių, bet kad vieną išskirti... Nelabai išeina.

O čia Abdulovas, kai buvo jaunas ir gražus. Čia gal tame ir esmė buvo, kad Farada juokingas, Abdulovas gražus, o Jankovskis turi Tą Žvilgsnį. Lengva, matyt, jam vaidint buvo, kai tokios akys. Nes gi tuose senuose filmuose, tiek rusiškuose, tiek užsienietiškuose, jokių emocijų nebuvo, kitaip tariant, "aš tave myliu", "aš tave nužudysiu" ir "paduok man laikraštį" sakydavo tokia pačia susikausčiusia veido išraiška be jokios mimikos, tuo pačiu balsu - baisiai greitai išberia ir t.t. Gal dėl to ir visai patinka man seni filmai, nes dabar labai dažnai kai kurie aktoriai, ypač jauni, perdeda su ta vaidyba. Bet iš tiesų tai kartais darosi nuobodu su senais vakarietiškais filmais. Pradeda vargint tie žmonės - robotai. O va rusai - jie turi toookias akis... Veidai šalti, ramūs, bet akys... Ojėj. Aišku, suabsoliutint negalima, bet visgi čia, man atrodo, ir yra tas didysis skirtumas.

Pavasaris? Fjūūūch, dar ne.

Kadangi jau kokias tris keturias dienas džiaugiuosi fantastišku žiemišku oru - naktį sniegai, dieną speigai ir saulė, kasdien einu laaaaabai ilgo pasivaikščiojimo. Ir kai tas keturias dienas prasibasčiau visiškai be tikslo ir be maršruto - maždaug, einu belekur, tai kažkaip vis išeidavau arba prie seimo, arba kažkur užupyje atsirasdavau, tai šiandien nutariau apeit "lankytinas Vilniaus vietas". Maždaug, kaip turistai vaikšto. Tai aplėkiau viską - visą senamiestį, aišku, užupį, užlipau ant Gedimino ir Trijų kryžių kalnų, žodžiu, prabuvau kokias penkias valandas. Taigi:
---Vilnius labai gražus miestas. Čia ir yra didysis pliusas, nes mokslai tai... nežavi.
---Double coffee sutikau Paulauską su kitu kažkokiu panašiu dėdule. Buvo žauriai juokinga, nes nu ką aš žinau, bet solidūs dėdės turėtų valgyt kur nors prašmatniau. Aišku, labai apsikvailinau, nes vėl juoko refleksas daro savo, tai neintelektualiai prunkštelėjau. Reiks su tuo daryt ką nors, nes čia kažkada neseniai tas pats buvo, kai pamačiau parduotuvėj moterį perkant miltų mišinį blynams, maždaug, 'tereikia įpilti vandens'. Tada ne tik ji atsisuko į mano prunkštimą, bet ir dar kažkokie du žmonės. Buvo labai gėda...:)
---Kai lipau į Gedimino kalną (kas iš tiesų buvo pakankamai kvaila, nes viskas apsnigta ir tas sniegas dar suledėjęs, tai į viršų dar galima užlipt, bet žemyn nebent ant užpakalio), pamačiau tai, ką iš pradžių palaikiau storų mergaičių su jėzuitų gimnazijos uniformom grupele, nes sijonai buvo panašūs. Kadangi lipau greičiau, arčiau priėjusi pamačiau, kad visai ten ne mergaitės, o stori škotai nuogom plaukuotom kojom:) Bet svarbiausia, kad tų jų kiltų medžiaga tai tikrai beveik visiškai tokia, kaip Vilniaus jėzuitų sijonai... Stori škotai labai pūkštė ir laaaabai lėtai stenėdami ėjo. Gaila, pamiršau pasilikt ilgiau, būtų įdomu pažiūrėti, kaip jie žemyn lipo.
---Visiškai nušalau ausis, nes bandydama save įtikinti, kad jau pavasaris, vaikščiojau be kapišono. O šaltis tai toks nemažas juk.
---Dar vieną baisai kietą turistų grupę mačiau po aušros vartais. Gal dešimt pagyvenusių vyrų su kalėdų senelio stiliaus barzdom. Tokie fainuoliai... Baisiai linksmi, dideliais pilvais, raudonais žandais, raudonom ausim (aha, ir jie ką nors nušalo, ne aš viena. o ką škotai nušalo, tai net nenoriu galvot) ir tos žilos barzdos vis plaikstosi. Labai įdomiai atrodė, net stabtelėjau. Negirdėjau, kokia kalba šnekėjo, nes ausyse muzika gyvena, bet mano akim tai bavarai buvo. Dėl to dvigubai labiau man jie patinka...
---Ir šiaip visas miestas žmonių pilnas, ne tik turistų, bet ir patys vilniečiai išlindę laukan saulę medžioja. Smagu, kai visur daug judėjimo.

Žodžiu, patinka man gražus oras ir daug sniego. Ilgiau taip pabūt galėtų:)
O dabar ne į temą.
Labai ilgai norėjau parsisiųst keletą senų rusiškų filmų, nes labai seniai jau juos mačiau, per televizorių gaudyt labai sudėtinga, bet - ai, tiksliai, aš gi net televizoriaus neturiu, tai pagaliau susivokiau, kad reikia atsidaryt kokį rusišką (deja, man anksčiau tai nebuvo atėję į galvą) torrentų puslapį ir po kokių aštuoniolikos valandų (labai dideli failai) jie bus mano kompiuteryje. Taigi dabar esu baisiai patenkinta gyvenimu :)
Kadangi rusai nebuvo tokie buki, kad darytų filmų trailerius, taip išduodami visą siužetą ir parodydami visas įmanomas nors kiek įdomias vietas, įdedu tiesiog dainą iš vieno tų filmų, kuriuos dabar siunčiuos.
Žinau, kad jau dėjau šitą kažkada, bet tiek Abdulovas, tiek Farada genialūs aktoriai. Abdulovas maždaug prieš metus mirė. O nuo ko mirė? Aišku, kad nuo plaučių vėžio. O nuo ko plaučių vėžys? Aišku, kad nuo rūkymo. Farada, kiek žinau, dar gyvas. O tas dėdė, kur vaidino grafą Kaliostrą (neįsivaizduoju, kaip lietuviškai skamba), tai man mažai košmaruose sapnuodavosi. Irgi labai vykęs aktorius... Tik jo pavardės niekad neatsimenu. Kažkoks gruzinas ar armėnas...