Pavasaris? Fjūūūch, dar ne.

Kadangi jau kokias tris keturias dienas džiaugiuosi fantastišku žiemišku oru - naktį sniegai, dieną speigai ir saulė, kasdien einu laaaaabai ilgo pasivaikščiojimo. Ir kai tas keturias dienas prasibasčiau visiškai be tikslo ir be maršruto - maždaug, einu belekur, tai kažkaip vis išeidavau arba prie seimo, arba kažkur užupyje atsirasdavau, tai šiandien nutariau apeit "lankytinas Vilniaus vietas". Maždaug, kaip turistai vaikšto. Tai aplėkiau viską - visą senamiestį, aišku, užupį, užlipau ant Gedimino ir Trijų kryžių kalnų, žodžiu, prabuvau kokias penkias valandas. Taigi:
---Vilnius labai gražus miestas. Čia ir yra didysis pliusas, nes mokslai tai... nežavi.
---Double coffee sutikau Paulauską su kitu kažkokiu panašiu dėdule. Buvo žauriai juokinga, nes nu ką aš žinau, bet solidūs dėdės turėtų valgyt kur nors prašmatniau. Aišku, labai apsikvailinau, nes vėl juoko refleksas daro savo, tai neintelektualiai prunkštelėjau. Reiks su tuo daryt ką nors, nes čia kažkada neseniai tas pats buvo, kai pamačiau parduotuvėj moterį perkant miltų mišinį blynams, maždaug, 'tereikia įpilti vandens'. Tada ne tik ji atsisuko į mano prunkštimą, bet ir dar kažkokie du žmonės. Buvo labai gėda...:)
---Kai lipau į Gedimino kalną (kas iš tiesų buvo pakankamai kvaila, nes viskas apsnigta ir tas sniegas dar suledėjęs, tai į viršų dar galima užlipt, bet žemyn nebent ant užpakalio), pamačiau tai, ką iš pradžių palaikiau storų mergaičių su jėzuitų gimnazijos uniformom grupele, nes sijonai buvo panašūs. Kadangi lipau greičiau, arčiau priėjusi pamačiau, kad visai ten ne mergaitės, o stori škotai nuogom plaukuotom kojom:) Bet svarbiausia, kad tų jų kiltų medžiaga tai tikrai beveik visiškai tokia, kaip Vilniaus jėzuitų sijonai... Stori škotai labai pūkštė ir laaaabai lėtai stenėdami ėjo. Gaila, pamiršau pasilikt ilgiau, būtų įdomu pažiūrėti, kaip jie žemyn lipo.
---Visiškai nušalau ausis, nes bandydama save įtikinti, kad jau pavasaris, vaikščiojau be kapišono. O šaltis tai toks nemažas juk.
---Dar vieną baisai kietą turistų grupę mačiau po aušros vartais. Gal dešimt pagyvenusių vyrų su kalėdų senelio stiliaus barzdom. Tokie fainuoliai... Baisiai linksmi, dideliais pilvais, raudonais žandais, raudonom ausim (aha, ir jie ką nors nušalo, ne aš viena. o ką škotai nušalo, tai net nenoriu galvot) ir tos žilos barzdos vis plaikstosi. Labai įdomiai atrodė, net stabtelėjau. Negirdėjau, kokia kalba šnekėjo, nes ausyse muzika gyvena, bet mano akim tai bavarai buvo. Dėl to dvigubai labiau man jie patinka...
---Ir šiaip visas miestas žmonių pilnas, ne tik turistų, bet ir patys vilniečiai išlindę laukan saulę medžioja. Smagu, kai visur daug judėjimo.

Žodžiu, patinka man gražus oras ir daug sniego. Ilgiau taip pabūt galėtų:)
O dabar ne į temą.
Labai ilgai norėjau parsisiųst keletą senų rusiškų filmų, nes labai seniai jau juos mačiau, per televizorių gaudyt labai sudėtinga, bet - ai, tiksliai, aš gi net televizoriaus neturiu, tai pagaliau susivokiau, kad reikia atsidaryt kokį rusišką (deja, man anksčiau tai nebuvo atėję į galvą) torrentų puslapį ir po kokių aštuoniolikos valandų (labai dideli failai) jie bus mano kompiuteryje. Taigi dabar esu baisiai patenkinta gyvenimu :)
Kadangi rusai nebuvo tokie buki, kad darytų filmų trailerius, taip išduodami visą siužetą ir parodydami visas įmanomas nors kiek įdomias vietas, įdedu tiesiog dainą iš vieno tų filmų, kuriuos dabar siunčiuos.
Žinau, kad jau dėjau šitą kažkada, bet tiek Abdulovas, tiek Farada genialūs aktoriai. Abdulovas maždaug prieš metus mirė. O nuo ko mirė? Aišku, kad nuo plaučių vėžio. O nuo ko plaučių vėžys? Aišku, kad nuo rūkymo. Farada, kiek žinau, dar gyvas. O tas dėdė, kur vaidino grafą Kaliostrą (neįsivaizduoju, kaip lietuviškai skamba), tai man mažai košmaruose sapnuodavosi. Irgi labai vykęs aktorius... Tik jo pavardės niekad neatsimenu. Kažkoks gruzinas ar armėnas...