Gerai, kad yra Šalčininkai, galima kažkiek atsigaut, nes sugrįžus vėl tas bjaurus miegot neduodantis klausimas - ką daryt su kitais metais. Nutariau tikrai tiek, kad VGTU manęs neliks nė pėdsakų. O tai ką daryt? Yra, aišku, Mančesteris, kas iš principo visai nieko, o ir reitinguose architektūra jo dargi labai neprastai pasirodo. Bet vis tiek važiuot kiton šalin... Ir kai aš dar tokia labai jau nedrąsi, tai nežinau kas būtų. Bet Lietuvoj kas belieka? Galima perstot į tokią specialybę, kur jau visiškai nebesvarbu, išmoksiu ką nors, ar ne (pvz vadybą, bet prakeikčiau savo gyvenimą, jei toliau ir reiktų toj srity dirbt). Dar galima stot į kokią specialybę, kur idealiai ir darbas man, ir aš darbui tikčiau, tarkim, į ikimokyklinį ugdymą, bet gal dirbt ir malonu būtų, bet jei neturėčiau už ką valgyt nusipirkt, tai ką aš žinau... (ir įdomumo dėlei pasižiūrėjau, ten stojant reikia istorijos egzo, tai net jei laimėčiau aukso puodą ir nereikėtų visą gyvenimą rūpintis pinigais, negalėčiau įstot). Arba dar galima sukvailiot ir važiuot kur nors savanoriaut, kol galva atvės ir sugalvosiu, ką toliau daryt.
Nes dabar tai tiesiog neįsivaizduoju. Nuo to galvojimo man galvą skauda ir naktim neužmiegu - ir čia nereaaaliai sušvelninu.
Vienu žodžiu, turiu truputį daugiau streso, nei sugebu pakelti. Nefainai.
O dar, kad nebūtų taip niūru:
Buvo čia neseniai Vilniuj mados infekcija, tai man tikrai nelabai įdomu tai, ką lietuviai dizaineriai rodo, BET du bachūriukai iš dailės akademijos (lygtais) padarė steampunk'inę kolekciją. Taaaaiiip nerealu!!!
Didelis pliusas visam renginiui, nes kiek žinau, Lietuvoj steampunk gana naujas (gal tiesiog retas?) dalykas.
O dabar einu gydytis savo vargų Disnėjaus filmais, kate ir kakava.
Viso
P.S. noriu asmeninio psichologo arba žvėriškai gero pašnekovo, nes man tikrai sprogs galva.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą