Nervų kamuoliukas

Jeigu mane kas nors sutiksit, tai geriau jau nesutikit arba bėkit į šalį.
Nes nežinau kodėl, bet baisiai nemaloniu mergaitė esu pastarosiom dienom. Bet kad visokios nesąmonės dedas - abu kompai kvailioja, namie nėra karšto vandens ir dar ilgai nebus, lauke arba nežmoniškai karšta, arba be galo šlapia, visi žmonės užknisa, miego trūksta (čia matyt dėl to, kad vakar taip žaibavo, o aš vaikiškai negaliu užmigt, kai taip būna). Ir labiausiai pikta dėl to, kad aš baisiai nemėgtu tokių viskuo nepatenkintų žmonių, taigi ir savęs dabar.
Tai nuolat nesusilaukau nepasakius ko nors pikto, o Indraja sako, kad aš dar ir destruktyvi. Čia tikriausiai todėl taip dėl stresų ir rūpesčių visokių. Ir pilna klausimų, kuriuos neįsivaizduoju, kaip įšspręst. Tarkim, kokį adresą duot mančesteriui laiškam siųst? Vilniuj jau nebegyvenu, Kaune bute tuoj jau nebegyvensim, o namas neaiškioj vietoj, ten tikrai pašto neveža. Pas senelius irgi negaliu duot adreso, nes visų pirma, ta pašto dėžute jie dalinasi su dar dideliu būriu kaimynų, antra, ji be dugno. Ta prasme, įmeti ką nors, tai iškrenta kiaurai. Žavu. Ir toliau panašiai. Kas liečia naują univerą, šiandien sužinojau, kad ten mokosi mano pusbrolis, kurio gyvenime nemačiau. Vadinasi, teks bendrauti.

Ne į temą:
atradau labai patogų būdą peiliui nešiot, tiksliau, ne atradau, o gal nusižiūrėjau iš kokių veiksmo filmų - įsikišt į bato aulą. Baisiai patogu, niekad nepameti ir tikrai neįsipjauni. Tai sode su guminiais batais vaikštant pats tas.