Vėlgi, jei tiksliau, tai ne įkando, o įgnybo su savo bjauriom žnypliukėm. Neturiu supratimo, kaip ji pateko į namą, bet jai labai nepasisekė, nes kai aš toks nervų kamuoliukas, tai kaip puoliau ją... Ojoj. Brrr, dar dabar pagalvoju, kaip bjauru.
Mano kambarys atrodo kaip po atominės bombos, dar nesusidėjau daiktų, o kai turiu laisvo laiko, bandau mintis nuo neturinčio pagrindo nervavimosi atitraukti žiūrėdama nerimtus filmus. Visai kątik pažiūrėjau Bridžitos Džouns dienoraštį (tą seną pirmą dalį) ir likau visai patenkinta. Smagus, geras ir netgi pamokantis filmas, o tikėjausi, kad bus beviltiška kvailystė.
O pas mus pievoj už tvoros yra širšių lizdas:
O aš Vokietijoje, kai dabar buvau komandiruotėje, gyvenau viešbučio numeryje, kurio vonios kambariuke rytais rasdavau įspūdingą tarakonų kompaniją. Nieko jiems nedariau (nes juk nesikandžioja :)), bet labai drebėjau, kad neparsivežčiau kokios porelės namo. Tai dabar žiūrėsiu...
AtsakytiPanaikintiO Bridžitos Džons man labai patiko pati knyga, klykiau iš juoko skaitydama, tai filmas jau ne taip, nors Renee Z. su tinkamu jumoro jausmu atliko vaidmenį :)
Austėja, ar vesi savo blogą ir iš Anglijos?
Tikrai taip, juk vežuosi savo pritrenkiamai rūūūūžavą fotoaparatą. Būtų nuodėmė neįdėti nuotraukų ir jų neaprašyti.
AtsakytiPanaikinti