Pirmi įspūdžiai iš Manchesterio

Jau esu čia maždaug pusantros savaitės, bet tik dabar pavyko išmedžioti iš savęs laiko parašyti blogui. Pagal teisybę neturėčiau iš viso taip trumpai tebuvus ko nors rašyt, nes dar nepakanka laiko bendram vaizdui susidaryti, juolab, kad penktadienį išskridom į Milaną su Rugile, grįžom tik pirmadienį (vakar), tai išvis mažai mažai aš čia tebuvau. Bet paskiau imsiu ir pamiršiu viską.
Taigi - jeigu trumpai - žmonės nevalyvoki, bet ne tokie kvaili, kaip tikėjausi. Gal čia dėl to, kad architektūrą studijuoju, o tai tikrai viena sunkiausių specialybių.
Miestas - gražus, įdomus, turtinga architektūra, bet reikia remonto ir truputį šiukšles parinkti.
Pats miesto gyvenimas - be galo judrus, šiuolaikiškas, beje, pats miestas klaikiai painus. Tikrai nėra taip, kad prastai orientuočiausi aplinkoje, bet čia... Jeigu gali gatvė išsišakot, tai išsišakoja, vingiuoja, pinklioja, keičia lygius ir t.t. Turisto nedžiaugsmas.
Labai gera muzika visur - parduotuvėse, kavinėse, šiaip bet kur, kur girdisi.
Oras - kol kas nešalta, bet jau kai lija, tai lija. Jausmas toks, lyg šalia krioklio stovėtum - visas oras pilnas vandens - vandens, o ne drėgmės - tai peršlampa absoliučiai viskas, nesvarbu, kad su skėčiu.
Mokslai - kol kas dar mažai buvo pačių paskaitų, bet darbo nesveikai - taip pat daug, kaip ir Lietuvoj buvo, na, bent jau ne naujiena.
Bendrabutis - gigantiškas mega minusas, kad mano kambarys yra rūsyje. Iš tikrųjų tai cokoliniame aukšte, bet vadinu jį rūsiu. Langas yra, normalaus dydžio, bet palangė prasideda maždaug sulig mano kakta. Nešalta, tvarkinga, gal ne super gražu, bet labai jauku. Gyvena vien tik merginos, vaikšto visos su pižamytėm, chalačiukais ir šiaip paprastai, nesidabina baisiai - smagu, plius mūsų yra tik pusantro šimto, tai su daug kuo pabendrauju, tuose tūkstantiniuose bendrabučiuose nėra net šansų visus žmones pažinoti. Labai įdomus pats bendrabučio planas - pastatas tikrai senas, tai visokie koridoriukai, kiemukai, laiptai netikėtose vietose, pinkliojimai. Graži biblioteka, pilna senų (nuo devyniolikto amžiaus pradedant) knygų.
Maistas - mano bendrabutis yra su maitinimu, todėl iš pradžių truputį nerimavau, kas bus, jei nepatiks, bet pasirodo, kad toooobulas maistas. Tarkim, galiu parašyt, ką šiandien valgiau vakarienei- krevečių troškinį su virtom cukinijom ir ryžiais, graikiškų salotų, jogurto, pudingo ir vynuogių. Kitaip tariant, maisto daug - pasirinkimas iš trijų karštų - mėsa, žuvis, vegetariškas, du daržoviniai garnyrai, keli - bulvės, makaronai, ryžiai - kitokie garnyrai, salotų baras, kur pats ko nori kiek nori dediesi ir paskui desertai ir vaisiai. Beje, aš tiek daug valgau, nes gaunam tik pusryčius ir vakarienę, pietų ne, o stengiuosi pataupyt, kad nereikėtų nieko pirkti dieną, privalgau sočiai namie ryte ir vakare. Kol kas sekasi gerai:)
Yra mane nustebinusi savo geru įrengimu treniruoklių salė, kurioje, kiek suprantu, britės nelabai nori lankytis (tingi). Ir gerai, man smagiau bus vienai, kai nereiks laukt eilutėj prie kokio treniruoklio. Vyksta du kartus per savaitę jogos ir aerobikos užsiėmimai - tik šito bendrabučiuo gyventojoms. Baisiai gerai, nes nereikia niekur per lauką eit, kitaip su anglišku klimatu, spėju, būtų didesnė pagunda nenueiti:)
Iki universiteto nueinu pėsčiom. Paskaitos vyksta keliose vietose, iki tolimiausios einu maždaug pusvalandį, iki artimiausios - dvidešimt minučių. Taigi pasivaikščiojimo pakanka.
Beje, visai šalia mano gatvės yra parkas, taigi ir gamtoje pabūti galima.

Paskaičiau, ką parašiau, tai kol kas toks vaizdas, kad maistas yra mano didysis gyvenimo džiaugsmas :D Ne, pagal teisybę didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas dabar yra miegojimas, nes jo labiausiai trūksta:)
O didžiausias stresas yra rankų plovimas. Vis dar nepriprantu prie tų dviejų debiliškų kranų, tai plaunuosi po šaltu. Kiek mačiau, ir pačios britės taip daro, tai kuriem galam, apskritai reikia to karšto vandens krano??? arrrrgh.

Hm, kas dar. Šiandien tikriausiai jau neprisiversiu parašyt apie Milaną. Reikia visų pirma nuotraukas atrinkti. Bendrai paėmus buvo baisiai fainai, šilta - šortukai, maikutės ir basutės ir atostogos nuo streso - vis tiek nori nenori yra to streso pradedant naujoje šalyje gyventi....

O dabar nuotraukos. Nedaug dėjau, nes labai ilgai užtrunka, o noriu miego.


Čia viena iš pirmųjų nuotraukų, darytų dar iš autobuso (universitetas pasiėmė oro uoste ir nuvežė į bendrabutį, net daiktus kažkokie kinietukai sunešiojo). Kiek užmačiau, devyniasdešimt procentų miesto taip atrodo - raudoni namukai baltais langiukais.

Centrinis mano universiteto pastatas. Dešiniame sparne yra fantastinio grožio muziejus...
Jo viduje negalima fotografuoti, tai iš interneto imu nuotrauką, nes negaliu neparodyt. Ten vos ne kasdien užeinu, nes visi muziejai nemokami...



Kažkur centre miesto.

Mano gatvė.

Kažkaip labai kreivas horizontas visose nuotraukose, tik dabar pastebėjau :D Čia mano virtuvė.

Irgi virtuvė, kitas šonas.

Biblioteka bendrabučio. Gal dabar nelabai kietai atrodo, nes diena fotografavau - vakare žymiai gražiau. Oi, man ji labai labai patinka.

Mieste kažkokia aludė. Tokių daug, baisiai esu patenkinta, nes visos tokios kaip iš pasakos - su truputį psichodelinėmis iškabomis, senoviškos ir skambiais pavadinimais.

Mano kambarys.

Toliau mano kambarys.

Vėl mano kambarys. Baldų išdėstymas kitiems atrodo kaip spąstai, bet čia aš pati taip susitumdžiau, kad daugiau vietos būtų ir esu labai patenkinta savimi.

O čia pati geriausia vieta - Hard rock cafe. Buvom nuėję su Rugile. Laaaabai patiko viskas. Nėra girto jaunimėlio, tik ramesni žmonės ir šiaip mmm...hard rock cafe...

Aš hard rock cafe ir mano bailey's

Naktį centro centre, norėjom prie fontanų fotkintis, bet kai tik išsitraukiau fotoaparatą, jie puf ir nustojo bėgt.

Aš Manchesterio traukinių stotyje ir kažkokia moteris:)
Su ta traukinių stotimi tai kažkas labai nepaskaičiuota. Nesuvaldyti žmonių srautai, labai trūksta atsisėdimo ir šiukšliadėžių, žodžiu, nepagalvota apie svarbiausius dalyus.

Beje, mano liūdesys čia yra, kad neradau nei vienų skanių saldainių!!! Turiu omenyje NE ŠOKOLADĄ, bet šiaip saldainius. NE ŠOKOLADINIUS. Aš esu cukroholikė maniakė, bet gal per daug išranki. Ko tik ragavau, viskas buvo arba nesveikai tik saldu, arba tokio sintetinio skonio, kad net neina suprast, ką valgau.