Kinas kinas kinas

Šiandien buvau kine ir pažiūrėjau savo metų filmą.
Vadinasi Public enemies ir bent jau mano iškreiptam skoniui pasirodė nesveikai vykęs. Pasakoja apie bankų plėšikus Čikagoje kažkur trisdešimt ketvirtais metais. Tai žinoma, kad rūbai gražūs, mašinos gražios ir muzika fantastinė. Bet čia smulkmenos, netinka argumentuojant, kodėl geras filmas. Taigi: surinkti pakankamai stiprūs aktoriai su Džoniu Depu priešakyje; filmas yra rimtas, norintys gali paverkti, norintys - pafilosofuoti; nors siužetas apie bankų plėšimus, dažnai šaudosi visi, bet nėra beveik jokio žiaurumo - va šitas dalykas man labai patiko, nes nors ir žiūriu savo true blood, kur vieni kitiem vidurius ėda, ten su humoru viskas, bet šiaip nepatinka, kai filmuose mušasi, prievartauja ar žudo.
Įdedu ir garso takelio šiek tiek, nes su kiekvienu geru filmu mano playlistai smarkiai prasiplėčia:

Dar turbūt reikia pasakyt, kad kamera labai keistai juda per didžiąją filmo dalį, tai žinau, kad būna žmonių, kuriuos nuo tokio nuolatinio sukinėjimo, kratymosi ir judėjimo (atrodo, kad operatorius drebančiom kojom nuolat bėgiojo ant peties pasidėjęs kamerą) supykina, va tiem geriau nežiūrėt šito filmo, nes net man vietomis labai užkliūdavo kratymas ir nefokusavimas. Nežinau, gal čia tokia mintis buvo, jeigu taip, tai man per modernu.
Žodžiu, tikrai labai labai patiko, džiaugiuosi, kad netikėtai pamačiau, nes net trailerio nebuvau žiūrėjus, ėjom aklai ir laaabai pataikėm...

O dar - visą filmą spėliojau, bet tik jam pasibaigus prisiminiau, kur man matytas pagrindinį teigiamą herojų vaidinantis aktorius (Deppas, aišku, neigiamas). Taigi tai buvo mano nepelnytai užmirštas Christian Bale. Svarbiausia, kad aš su juo mačius kaip reikiant daug filmų - ekvilibriumas, visi su batmanu, mažosios moterys, pokahonta ir haulo keliaujanti pilis, o šitaip sunkiai prisimenu. Gražus vyras, patinka mano jo balsas labai. Eisiu, pažiūrėsiu dar kokias mažąsias moteris. Ten jis jaunas ir labai labai gražus:)

Kraugeriai maniakai

Turiu smarkią trauką serialams. Tikrai mėgstu visus smarkiai labiau negu filmus ir jei nėra laiko dieną, aukoju naktis, jei labai jau užsimanau pažiūrėti. O visų smagiausia yra atrasti kokius nors senesnius serialus, kurių jau visas serijas galima parsisiųsti, nereikia užsiknisinėt su viena serija per savaitę. Jau seniau rašiau, kaip labai džiaugiausi atradusi serialą Carnivale.
O pastarasias naktis nuvoginėjau savo miegojimo laiką (bet užtat koookį oranžinį mėnulį mačiau) va šitam:

Jaučiat jėgą? Ta daina nesveikai faina, sukasi iPode ant repeato nuo pat tada, kai atradau ją.
Apie patį serialą: toks visoooks, kad net sunku apibūdint, bet turbūt ir patinka, kad vienu žodžiu neapibūdinamas. Truputį naivus, pavyzdžiui jie rodo, kad meilė yra tik seksas. Linksminuosi nuo tokio naivumo. Kartais primena pigius siaubo filmus, kai visur telkšo kraujo klanai, arba koks nors herojus yra nužudomas, tada būna kraujo sprogimas - čia tai ypatingai linksminuosi, nes taaaiiip kvaila, bet taiiip juokinga:)Truputį kartais baisus, ypač, kai naktį žiūriu. Įdomus, nes kažkiek detektyvas. Dar yra pora gražių vyrų, tai vėl pliusas. Bet bendrai paėmus pusę laiko arba šlykštinimas kraujais, tiesa, pamiršau pasakyt, dar nepadorus ir pošlas truputį serialas, tai ten irgi šlykštinimas. O likusį laiką tikrai nuoširdžiai linksminuosi. Pavyzdžiui, pagrindinė herojė yra įsimylėjusi vampyrą, kurio vardas Bill. Labai juokiausi, jau galėjo iš senų senų laikų atėjusiam vampyrui kokį kietesnį vardą sugalvot... Arba dar - vėl apie tą pagrindinę heroję - ją myli du vyrai. Vienas jau minėtas vampyras Bill, kitas atseit normalus, bet iš tikro yra šuo. Šuo! Juokiausi iki pilvo skaudėjimo, kai parodė, kad jis yra šuo ir kartais pavirsta tai į šunį, tai vėl į žmogų ir tada nuogas bėgioja miškais. Be to, visi žmonės šneka labai pietietišku akcentu, todėl bent jau man nerimtai atrodo visokios dramatiškos scenos:) Ir vaizdai labai gražūs. Visur tokie medžiai keisti medžiai ir pelkės, kaip Floridoj prisižiūrėjau. Į Floridą vis dar su labai malonia nostalgija žiūriu, nors visai kitokia, nei į Vokietiją...


O dabar apie paraleles. Jau turbūt rašiau, kad esu Twilight fanė, net negėda rašyt, nes daug suaugesnių ir protingesnių žmonių visam pasaulyje išėjo iš proto dėl tų knygų ir filmo.
Mano nuomone, twilight yra naglas plagiatas. Pagooglinau, serija knygų, pagal kurias sukurtas šitas serialas, yra parašyta gerokai anksčiau nei pirmoji twilight serijos knyga, taigi bent jau teoriškai įmanoma. Twilight tokia vaikams pritaikyta pagražinta adaptacija, bet esmė yra ta pati. Ten irgi panikė, kuriai patinka vampyras, ir kuri patinka kitam normaliam berniukui, kuris yra vilkas ar kažkas tokio (na o mano seriale jis yra šuo). Ir siužetinė linija panaši, bet ir šitas serialas įdomus, ir twilight knygos įdomios, tai nesvarbu, kad ką kopijuoja.

Gala yra gerai

Čia panašu į reklaminę agitaciją, bet nieko baisaus.
Kątik pasijungėm ir televiziją name, nors įvedė ir vakar kartu su internetu, bet šiandien pusvalandį stipau lauke laikydama du laidukus sujungtus, kol tėtis pasakė "palaikyk, aš nueisiu pažiūrėsiu, ar veikia taip" - suprask, kaip su antena - pakreipk į kairę, pakreipk į dešinę. Tada nuėjo, o mane pamiršo... :)
Bet jau pasijungėm galą ir dabar piktai juokiuosi iš visų žmonių, kurie turi ne galą. Nesu aš televizoriaus žiūrėtoja, priešingai, dažniausiai netgi jei rodo per tv filmą, kurį noriu pamatyt, jį parsisiunčiu ir žiūriu per kompą. Kažkaip daugiau privatumo, nusineši, pasidedi kur nori. Bet gala yra kietai. Ir dėl kokybės ir dėl milijono funkcijų.
Bet dabar lydausi žiūrėdama kažkokį vooookišką filmą apie elniukus. Elniukai nesvarbu, bet jie šneka vooookiškai.
Ooooch, tobula.

Koala su palmėm

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA

Sveiki, aš esu koala ir gyvenu tam dideliam name su palmėm.
O jei rimtai, tai aš tikrai esu koala, ar bent jau taip mane vadina Indraja, nes mes buvom prie jūūūros ir aš nudegiau saulės akinius, o su tokiais ūkanotais Kauno orais nepanašu, kad greitai atitaisysiu įdegį vieton. O mūsų namas tikrai labai didelis ir tikrai su palmėm. Nes terasoj - balkone, kuri yra maždaug tokio dydžio, kaip gimnazijos klasė, sudėjom palmes, tai dabar truputį keistai atrodo, bet bent jau lengva pasakyt, kuris namas mūsų:)
Beje, dar apie tą jūūūrą - mes buvom Indrajos kanklių stovykloj. Tik esmė yra tame, kad nei aš, nei Indraja negrojame kanklėmis:)

Žodžiu, vakar name įvedė internetą, tai dabar gyvenam kaip daugmaž normalūs žmonės.
Iš tikro tai ne visai normalūs.
Nes oi dar be galo toli iki normalaus gyvenimo. Pavyzdžiui, pirmas žmogus, kurį aš pamačiau šiandien atsibudus buvo kažkokius pagalius tampantis statybininkas kaimyno sklype. Tada laukiau, kol jis nusisuks ir šokau persirengt į tolimiausią kampą, nes tokio dydžio langai man truputį varo stresą.
Nerandu absoliučiai nieko, nors daiktai jau lyg ir į vietas sudėti, o ne kokiose dėžėse, bet vis tiek nerandu. Iš ryto tik atsibudus norėjau nuskenuot vieną paveiksliuką, kurį planuoju laaabai išdidinus perpiešt kur ant sienos, bet iš dviejų printerio laidų radau tik vieną. Deja.

Bet užtat kiek knygų radau, kurias visai nenumaniau, kad turim... Prie lovos dabar kraunu tolygiai augantį bokštą knygų, kurias reikia perskaityt bent jau bendram išsilavinimui. Kiečiausia turbūt yra rasti kelis tos pačios knygos leidimus. Senas visada nepalyginamai gražesnis.
Iš tikrųjų tai nežinau, kada tas knygas skaitysiu, nes laiko absoliučiai nėra. Miegam visi baisiai mažai, dėl to esam labai nervuoti. Indraja dar serga ir kažką pasitempė/išsinarino/išsigalvojo, tai sakė, jaučiasi kaip katė.
O kaip jaučiasi katė, neblogai matosi šioje nuotraukoje. Čia pačią pirmą dieną atvažiavus į namą, mano kambary mano lovoje. Paskui naktim ji miegojo po mano pagalve. Beje, mano galva irgi buvo ant pagalvės, tai katė ten su kaip reikiant didele jėga turėjo įsitalpinti.

Bet bendrai paėmus gyventi čia nėra labai blogai - tiesa, mums neneša pašto ir iš čia nėra kaip nusigauti į miestą, taigi man reikia ieškot berniuko su mašina:) Bet nuolat čirškia miškiniai paukščiai, o virš galvos nekietai burgzdami skraido mažyčiai lėktuviukai, parasparniai ir visokios skraidyklės.
Beje, internetas kątik dingo ir reikėjo netrumpai laukt, kol jis atsiras.
Pas mus kažkoks gudrus šviesolaidinis internetas, atseit labai greitas. Bet ryškiai jis greitas tik iki garažo, kuriame stovi stotelė, o paskiau tolydžiai silpnėja, ypač esant antram aukšte.

O dar - dėjau tą nuotrauką su kate tris kartus ir kvailas blogger vis ją apversdavo šonu. Tai galiausiai teko apkarpyt. Tokia nesąąąąmonė. Anksčiau man niekad taip nebuvo. Labai erzina.

žolės gėlės

Buvom vakar po darbo su tėvais trumpam į botanikos sodą nuėję, tai visai gražu pasirodė - žydi dabar bijūnai rūūūūžava jūra, plaukioja vandens žiurkės, paukščiai bėgioja ir labai kvepia akacijos sintetiniais, bet skaniais saldainiais.
Plius dar mes labai įdomiai atrodėm - tėtis su kostiumu, mama su kostiumėliu, man irgi kažkaip skubiai rengiantis išėjo pusiau oficialiai apsirengt. Kaip kokia tikrintojų grupė:)
Bet esmė ne tame.
Ten bijūnų tikrai baisiai daug ir daugiausia vienos rūšies, kurios pavadinimas labai pralinksmino:
Nuotraukoj matosi įsmeigta korčiukė su pavadinimu:

Nervų kamuoliukas

Jeigu mane kas nors sutiksit, tai geriau jau nesutikit arba bėkit į šalį.
Nes nežinau kodėl, bet baisiai nemaloniu mergaitė esu pastarosiom dienom. Bet kad visokios nesąmonės dedas - abu kompai kvailioja, namie nėra karšto vandens ir dar ilgai nebus, lauke arba nežmoniškai karšta, arba be galo šlapia, visi žmonės užknisa, miego trūksta (čia matyt dėl to, kad vakar taip žaibavo, o aš vaikiškai negaliu užmigt, kai taip būna). Ir labiausiai pikta dėl to, kad aš baisiai nemėgtu tokių viskuo nepatenkintų žmonių, taigi ir savęs dabar.
Tai nuolat nesusilaukau nepasakius ko nors pikto, o Indraja sako, kad aš dar ir destruktyvi. Čia tikriausiai todėl taip dėl stresų ir rūpesčių visokių. Ir pilna klausimų, kuriuos neįsivaizduoju, kaip įšspręst. Tarkim, kokį adresą duot mančesteriui laiškam siųst? Vilniuj jau nebegyvenu, Kaune bute tuoj jau nebegyvensim, o namas neaiškioj vietoj, ten tikrai pašto neveža. Pas senelius irgi negaliu duot adreso, nes visų pirma, ta pašto dėžute jie dalinasi su dar dideliu būriu kaimynų, antra, ji be dugno. Ta prasme, įmeti ką nors, tai iškrenta kiaurai. Žavu. Ir toliau panašiai. Kas liečia naują univerą, šiandien sužinojau, kad ten mokosi mano pusbrolis, kurio gyvenime nemačiau. Vadinasi, teks bendrauti.

Ne į temą:
atradau labai patogų būdą peiliui nešiot, tiksliau, ne atradau, o gal nusižiūrėjau iš kokių veiksmo filmų - įsikišt į bato aulą. Baisiai patogu, niekad nepameti ir tikrai neįsipjauni. Tai sode su guminiais batais vaikštant pats tas.

kažkas kažkur kažkaip

Mano gyvenimas yra didžiai pakrikęs, du iš trijų kartų pabudus naktį nenusiorientuoju, kur esu ir tamsoje dažnai trankausi į durų staktas.
Pradėkim nuo to, kad savaitgalį mane iškraustė iš Vilniaus, voos sutilpo mano daiktai į dvi tėvų mašinas, kurios yra TIKRAI didelės ir TIKRAI talpios. O atrodo, atvažiavau su dviem lagaminais:)
Tai viena didelė sunki mašina išvažiavo sekmadienį, paskui naktį dar parskrido mama ir liko pas mane nakvoti, kad nereiktų tamsoj į Kauną važiuot, susirinkom paskiau ryte mano lagaminus ir pasidžiaugę fantastiniu oru išlėkėm į Trakus. Trakai visada yra gėris ir grožis, o čia dar buvo pirmadienis, tai maloniai tuščia. O mes turėjom ir laiko, ir pinigų, tai paatostogavom kaip už savaitę:)
Čia matote neypatingai gražią mano nuotrauką, bet aš ir pati buvau neypatingai graži tą dieną - juk ruošiausi tai lagaminų nešiojimui, o ne kokiam gražiam vaikščiojimui. O ir tiltas buvo pontoninis, siūbuojantis ir krypuojantis, o žinant, kad aš bijau vandens...
Bet šiaip tikrai džiaugiuosi, kad apskritai turiu kokią nors, kad ir neypatingai gražią nuotrauką, nes nelabai seniai pastebėjau, kad turiu beprotiškai mažai savo nuotraukų. Nes visada arba nebūna fotiko, arba aš būnu tas žmogus, kuris fotografuoja.
O paskui važiavom į mišką, tada į Birštoną, tada buvau truputį Kaune, truputį Vilniuj, truputį Šalčininkuose, truputį verčiau, truputį kovojau su daiktų krūvomis - mes kraustomės į savo prašmatnų namą, tai vakar ar užvakar porą valandų ieškojau šepečio kalne daiktų, tada suradau pagaliau, bet kažkas ėmė ir paskambino, tai nuėjau prie telefono, o grįžus neberadau vėl šepečio ir iki šiol nerandu. Pasiutimas kažkoks.
Dar kažkurią visą dieną praleidau pas tėvus virtuvėj. Kažką tvarkiau gaminau ploviau ir dar nežinia ką dariau, bet faktas, kad iš virtuvės praktiškai ir neišėjau nuo ryto.
Be to, tik šiandien mano kompiuterį pavyko prijungti prie interneto - tėtis buvo pamiršęs bevielio interneto stotelės slaptažodį, tai tik dabar ir prisėdau.
Nes ir laiko nebuvo, ir tėvų kompas kažkoks nepatogus - jie jį nusipirko žiemą turbūt, žodžiu, kai manęs nebuvo, tai aš labai nepratus prie jo - klaviatūra kitaip išdėliota ir šiaip. Bet mes dabar prašmatniai gyvenam kai dviejuose kompuose vienu metu internetas veikia, nors pagal teisybę, man toks jausmas, kad darbe būčiau, tai gal ir nelabai fainai...
Bet tėvų internetu tikrai negaliu skųstis, nors ir bevielis, ir du kompai pajungti, bet palyginimui duosiu pavyzdį su torrentais. Vilniuj vidutiniškai man filmas per bittorrent siųsdavosi 110kb/s, maximumas kokie 150kb/s. Kaune varo vidutiniškai 450kb/s, maximumas iki 600kb/s. Neturiu supratimo, kokiu greičiu kitur tokie dalykai siunčiasi, bet man žymiai jaučiasi didesnis greitis. Nes Vilniuj būdavo, užsimanai filmą pažiūrėt, tai valandą siunčiasi ir per tą laiką ir užmigt, ir pamiršt galima. O čia op ir per dešimt - penkiolika minučių yra.
Žodžiu, nespėju dabar net baigt rašyt, einu vėl daiktų nešiot.
Mes turim per daug daiktų.
Akivaizdžiai per daug.