Naktinėjimai

Kokį siaubingai niekinantį žvilgsnį man kątik metė katė, kai šviesą įjungiau...
Prieš tai tamsoj jau trečią vakarą iš eilės žiūrėjau Pride and prejudice - niekada nenusibosta man tas filmas. Viskas jame kažkaip savo vietoj. O į pride and prejudice temą - gavau iš Indrajos pagaliau dovaną gimtadienio

sori už susiliejimą vaizdo - kątik nufotografavau. Man labai patinka:) Apskritai man patinka tokie daiktai.

O savaitgalį buvau su V. ir E., beje, irgi gavau dovaną (jėėėj:)), ir ėjom į zoologijos muziejų. Dideliausi mano komplimentai muziejui. Taip, ten truputį sovietmečiu atsiduoda, reikia remonto ir visa kita, bet ei nu, bilietas juk tik tris litus kainuoja, iš ko jie remontuosis. O parodyt tikrai turi ką - mačiau ir žymiai prašmatnesnių garsių muziejų, kurie turėjo smarkiai mažiau visokių nužudytų padarų. Ir lankytojų pakankamai. Iš kasininkės geros nuotaikos ir paslaugumo buvo susidaręs įspūdis, kad būsim vienintelės lankytojos, bet visiškai nieko panašaus. Žmonių tikrai pakako. Tada reikia sakyt, kad personalas draugiškas. Kitaip tariant, šimtą metų nebuvus tam muziejui buvo tiiikrai labai fainai. Ir pigu:) Eikit, žmonės, į muziejus. Aišku, gal ne pats gudriausias laiko leidimas gražiai šiltai vasaros dienai, bet man tos šiltos vasaros dienos labai nepatinka. Po to mūsų pasibuvimo gavau turbūt vėl šilumos smūgį.

Bet šiaip esu pilnai viskuo patenkinta, buvau šiandien pas gydytoją, tai ėmiau ir netyčia nukabinau jį:) Tiesiog gera nuotaika buvo, o gydytojas jaunas ir visai nieko, bet aš tikrai nespecialiai. Niekada gyvenime neteko ko nors tikslingai kabinti (koks visgi kvailas žodis), tai matyt, jeigu stengčiausi tikslingai, nieko nesigautų:)

Sekasi sekasi sekasi.
O - dar vakar buvo geriausia True Blood serija EVER...

Rūkutis

Ne ne, ponia kate, neskleisite savo gražiosios uodegos dėl niekam tikusio padaro, kuris jums po kojomis meta savo žaislus, o tik išdidžiai tupėsite ir niekinamu žvilgsniu stebėsite šeimininkę, bandančią iš to padaro nasrų išplėšti savo batus.

O kitaip tariant mes turime šunį. Išrinkau veislyną aš, šunį irgi aš ir ant kelių tris valandas vežiausi irgi aš. Gana keista, žinant, kad aš kačių žmogus. Bet jau nuo šeštadienio vakaro pas mus gyvena labradorų retriveris Rūkas, nors, beje, jo popieriuose parašyta "BREDAS ŠUO RŪKE", bet visų veislinių šunų durni vardai.

O gyvenu kaip mama su dviem vaikais, namu ir statybininkais savo priežiūroje. Nes tėtis ir Indraja skautuose, mama darbe, bet šiandien irgi išvažiuoja į skautus, o man lieka šuo, kuris visais aspektais elgiasi kaip kūdikis, katė, gigantiškasis mūsų namas, kurio grindys po murzino šuns pabėgiojimo varo mane į neviltį ir dar statybininkai. Lieka stebėtinai mažai laiko, kol su visais šitais susitvarkai, nes be visko aš dabar dar pradirbu tą juodąjį darbą, mokydama šunį "Fu", "ateik čia" ir "nešik name", beje, paskutinis sunkiausias...
O šuo dar kriuksi, inkščia, kartais loja, o suvalgęs ką nors sauso baisiai žagsi.

O dar ir perseidai dabar, o naktį po baisiai ilgo laiko, kai esant giedram dangui man trukdydavo miegot mėnulio šviesa, dabar kaip specialiai lijo. Itin linksma buvo valyt grindis, kai šuo pasilinksmino. Labradoras gi vandens šuo, tai lietus jam beveik aukščiausias laimės laipsnis.
Nors pagal teisybę tai perseidų reiktų važiuot į Latviją, palygint su tuo, kas ten, Lietuvoj visiškas šnipštas tesimato.

Va čia mūsų Rūkas.





Neturiu supratimo, kodėl, bet dabar klausau РУССКОЕ РАДИО. Man atrodo, reikia poilsio truputį.

Rūžava

Šiandien mano gimtadienis ir gavau dovanų rūūūūžavą fotiką, rūžavų gėlių ir rūžavą atvirutę rūžavam įpakavime:) Esu didžiai patenkinta, va mano fotikas

Nuoširdžiai myliu canon fotikus ir canon printerius - jie kažkaip kitaip (gerąja prasme kitaip) spalvas mato:
čia jau su nauju rūžavu mudvi su kate virtuvėj ant stalo:



O šiaip tai nuo ryto sėdėjau darbe su Ž, apie kurį jau seniau kažkurią vasarą buvau rašius ir net nuotrauką dėjus - jis firmoje žinomas kaip "fotomodelis", atrodo kaip italas, tiesą pasakius, gana grėsmingas, bet iš tikrųjų yra išgrynintas gėris. Toks tobulai taikus ramus geras draugiškas žmogus, nuoširdžiai sakau, gyvenime geresnio žmogaus nesu sutikus. O kaip sumąsčiau rašydama Vaidai sms'ą, Ž yra geras kaip koks gyvūnėlis, bet ne kaip katė, kuri eina ir trinasi gerindamasi, bet kaip koks zuikutis, kuris tupi toks visas pūkuotas, nieko nedaro, bet vis tiek yra tobulai geras.
Nors Ž iš išvaizdos tikrai nepanašus į zuikutį, jau į kokį maniaką labiau ir kai mes kartu ėjom valgyt, tokios seselės mane labai užjaučiamais žvilgsniais varstė...:)

O čia dar papildymas įdomumo dėlei - anose nuotraukose nuotraukose mano akys atrodo kažkokios pilkos, o va šitoj baisiai mėlynos. Labai vykusi iliustracija, ką iš spalvos padaro šiltas refleksas, o ką šiltas fonas.


Ir dar. Taip taip, labai jau juokingos pozos ir veido išraiškos, bet pabandykite, žmonės, patys save fotografuoti ir dar katę medžioti.

Nauja karjera

Jeigu su architektūra nepasiseks, būsiu vaikų grobikė, mat mane pamatę žmonės jaučia poreikį atiduoti man savo vaikus, o ir vaikai nelabai priešinasi.

O mamos draugės yra čigonų taboras - atsibeldžia su vaikais, šunim, vyrais, maistu, baisiu triukšmu ir kažkokiom terbom, kurias meiliai vadina savo rankinukais.

vis dar -

Vienas tėčio draugas gyvena šašlykinėj. Tokioj prie autostrados, arčiau Vilniaus ir su šešių metrų ilgio užrašu "Armėniški šašlykai".
Matyt buvo koks bankrotas, tai ir nusipirko žmogus. Sako, atrakcija - būna, atvažiuoja žmonės ir piktai baladojasi, klausinėdami, kodėl nedirba.
Būna šalta, nes sienos iš fanieros. Tualetas net jam košmariškas, o žmogus gi skautas, tai tookiųųųųų dalykų turėtų būt prisižiūrėjęs... Bet man vis tiek patinka pati idėja. Gyvent šašlykinėje - taigi beveik nerealu:)

O aš pati persidirbus, šiandien gaivelėjuosi, nes vakar, gal tiksliau šiandien, grįžau iš darbo pusę pirmos nakties... Bet užtat uždirbau tiek, kiek teismo pirmininkas:)

-

Trečią dieną iš eilės netoli namų matau porelę šukuojant maždaug kvadratinio kilometro arimų lauką su metalo detektorium. Teorija A - jie žaidžia kokį lobio ieškojimo žaidimą, B - pametė kokį nors didžiai brangų daiktą, tarkim, vestuvinį žiedą. Abu nelabai tikėtini, bet mane žavi jų užsispyrimas.

Atradau keistų užpelkėjusių vietų, jei čia būtų florida, seniai knibždėtų aligatoriai.

Prie balkono kartais maisto prašyt ateina šuo, kurį be juokų praminiau Susna, nes kitokių net minčių nekyla jį pamačius. Duodu, ką darysi:) Nemėgstu šunų, bet nesu tokia jau kietaširdė.

Kai Indraja išvažiavo į Šalčininkus, man liko visas atskiras aukštas - tėvai kažkaip tikgi lipt laiptais į mano aukštą, tai lieku visiškai netrukdoma ir net su nuosava vonia:)

Su tėčiu toliau vykdom grilio eksperimentus. Poryt kepam hamburgerius - jėėėj, labai amerikietiška. Patinka man visa jų kultūra, aišku, ir nesveiko maisto gaminimas:)

Tingiu daryt bet ką, bet kartais galima sau leist tokius atsipūtimus. Vasarą aš tampu kate.

Ruda kaip voverė

Vakar grįžom iš Nidos ir gavau komplimentą, kad esu "ruda kaip voverė". Manau, reikėtų sakyt "ruda kaip lapė", bet voverė irgi gerai. Man tinka ir patinka būti įdegusiai, ir jeigu žiemą įdegis neatrodytų idiotiškai, eičiau į soliariumus, kad ir kaip tai nesveika.
Nida kaip visada maloniai pižoniška, man buvo nežmoniškai per karšta ir nesupratau tų žmonių, kurie bėdavojasi, kad blogas oras Lietuvoj vasarą. Gal žemyne ir blogas, bet bent jau kuršių nerijoj visada geras, net neįdomu.
Galvojau įdėt nuotraukų, bet didžiojoj dalyje jų arba kažkas su spalvom netvarkoj - kaip specialiai užryškinta, arba aš su akiniais nuo saulės, tai nelygis, nes mane ir pačią erzina, jei kiti žmonės deda savo nuotraukas su akiniais. Nesimato žmogaus. Tai įdėsiu keletą šiaip visokių.
Šitoj aš matausi be akinių. Deja, iš laaabai toli:)

Čia katinas, kuris prie manęs prisitrynė kažkokioj trenktoj žuvų rūkykloj kažkuriam iš tų keistų miestukų - ar tai Pervalkoj, ar tai Preiloj - abu jie pakankamai smarkiai psichodeliniai.

Šita mašinikė - viena iš priežasčių, kodėl sakau, kad ta žuvų rūkykla trenkta - jos šeimininkas žvejys važinėja su šituo aparatu su texaso numeriais...

Dabar pastebėjau, kad last.fm suvalgė mano audiobok'ą kaip muziką. Labai juokinga, bet draugas iPodas su knygom savyje labai linksmina gulėjimą ant degančios smėlio keptuvės.
Hm, kas toliau - vakar parvažiavę panemuniais per šlapių nulaužytų kelią užtveriančių šakų krūvas ėjom į harį poterį. Jėėėėėj. Niekada neišaugsiu iš hario poterio. Nepaprastam savo nustebimui šįkąrt filme radau dalykų, kurių knygoj nebuvo. Ir neturiu omeny, kad tą ar aną kitaip pasakė, bet čia ištisi įvykiai! Tikrai naujiena buvo, nes kiek atsimenu, seniau nieko prikūrę nebuvo. Sumoj patiko, žymiai spalvotesnis, linksmesnis ir pasakiškesnis, nei keletas ankstesniųjų, nes anie tikrai buvo tikrai siaubiakų pusėn nuėję. Visai nevaikiška.
Dar - žemkėj tręšia laukus. Spėkit, kuo visa žemkė ir noreikiškės (mūsų namo vidus taip pat) kvepia?


Indraja leido įdėt ir šitas fotkes, nors jo truputį žeminančios. Nors labiausiai žeminančių tai nededu:)
Mūsų akys vienodos. Net keista.




O pabaigai - pas mus balkonas apeina pusę namo, įskaitant Indrajos kambarį, tai galiu jai baladotis ir paparacint iš lauko, nors, tiesa, daugiau turbūt manęs matosi, nei jos. Tai šiandien ir laksčiau:

Nors paskui ji išėjo su beisbolke.


Galiu tik pasakyt, kad vasara - durnizmo metas.