Nieko ypatingo

Kartais pagalvoju, kad anksčiau rašydavau daugiau. Gal ir dabar reikėtų, bet arba nespėju, arba nieko įdomaus nenutinka. Tik šiandien užsimaniau pasibaisėti žmonėmis.
Nežinau, kaip čia taip nutiko, gal atsitiktinumas, bet šiandien mieste kažkoks išsigimėlių paradas. Toks vaizdas, kad visi žmonės, kaip nors subjauroti, nesveikai stori arba apsigimę, išlindo į miestą. Juos reikėtų arba į medicinos, arba į piešimo vadovėlį fotkinti. Maža skaičiau daug medicinos knygų, o dabar sėdžiu nosį įkišus į piešimo rusišką knygą, tai dabar jau galiu vaidinti, kad šį bei tą nusimanau. Iš tikro tai dažnai žiūriu į aplinkinius ir galvoju - "osiaube, koks nepraporcingas veidas", arba "na lūpos tai joooo... norėčiau pabandyt nupiešt". Bet niekad niekam nieko nesakau, nes žmonės įsižeistų.
Žodžiu, aš visai pasipūtusi mergaitė.
O, dar ką prisiminiau.
Vakar vakare sėdėjau sėdėjau, sprendžiau matkę ir atsibodo. (O, kaip netikėta:) ) Tada pasikuičiau knygų spintoje ir radau tokį rakinamą dienoraštį, kuriame seniai seniai rašydavau istorijas. Išgalvotas ir nelabai. Tai ėmiau ir per kokią valandą viską perskaičiau. Taiiiip nerealu! Aišku, reikia labai daug humoro jausmo, nes [ne]originalumas ir kalbėjimo stilius verčia iš koto. Maždaug taip pasakoju: vyksta vyksta veiksmas su jau mono tikrai išgalvotais herojais, tada koks nors bajeris ar dialogas iš kitos knygos, tik vardai ir situacija pakeičiama. Žiauriai juokinga. Beje, kai aš rašiau, man atrodė visai nieko. Bet tikrai tokia nereali knyga... Dabar jei rašyčiau, tai viską perkurčiau, bet nekeisiu nieko. Jei perrašysiu, tai nebent į kompą surinksiu, bet tikrai nieko netaisysiu. Beje, tada - seniai seniai - nepadariau nei vienos klaidos. Tai aš visai moksliukė:) Bet ta knyga tai... geros nuotaikos kalnas:) Ir dar - pastebėjau vieną keistą dalyką. Kad ir kaip nelabai originalūs būtų mano herojai, pastebėjau, kad dabar mane supa žmonės, kurie kažkiek juos primena. Blogi ar geri - ne esmė, nes juk istorijose yra ir blogiečiai, ir geriečiai, bet vis tiek kažkaip sugebėjau būtent su tokiais bendraut.

Moksliukizacija ir kiti mano džiaugsmai

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA

Opapa, man tiek daug džiaugsmo šitom dienom...
Visų pirma, tai jau pavasaris, jau šilta ir galima lauke valgyt šašlykus. (Labai proziškas džiaugsmas).
Antra, tai savaitgalį laikiau klaikiai žiauriai sekinančius stojamuosius į ktu architektūrą. Ir man pavyko:) Gavau daugiau nei man reikėjo, kad įstočiau, tai dabar vieta garantuota. Na, kitiem gal būtų ne garantuota, nes dar nėra valstybinių juk, bet aš paskaičiavau, kad įstoju, net jei iš matkės valstybinio gaunu 70%. O aš, kadangi esu moksliukė, turėčiau gauti daugiau. Žinoma, ktu nėra faina vieta ir jei aš ten mokyčiaus, arba po metų perstočiau, arba važiuočiau į mainus. Kitaip tariant, tai man tik toks saugiklis - jei neįstoju į VGTU arba į VDA, tai bent ktu pasimokysiu. Bet iš tikro tai labai tikiuosi, kad kitur įstosiu. Norstiek gerai, bent jau nereikės dirbt metus. Na, nes jei niekur būčiau neįstojus, tektų dirbt. Žodžiu, labai daug ramiau man dėl savo ateities pasidarė.
Ir trečias džiaugsmas. Sužinojau, kad kai kurie žmonės man tieeeek daug meluoja, kad net juokas ima. Aišku, normalūs žmonės nusimintų, sužinoję, kad jiem kažkas skiedžia visokias fantazijas, bet čia visai kitoks atvejis. Tie žmonės sako, kad yra už mane geresni. Ir mane truputį nervas ima - kaip čia aš blogesnė. O pasirodo, kad jie visi man absoliučiai nelygis. O aš iš tikro nereali ir jie man pavydi. Vaje, kaip smagu.
O zoologijos sode buvo dėdulė Gustavas.
Taip, aš labai suaugus :)

O visur toks pasiutęs pavasaris, o man kiti dailės egzai tik birželio pabaigoj. Dabar Laisvė.
Ai, dar - pas mus gyvena maža balta pelė, kurios žiauriai bijo didelė mano katė.

Trūūkt bum

Šiandien bandžiau laikyt vairavimo egzaminą. Ta prasme, praktiką, nes teoriją jau seniausiai išlaikiau ir net šimtą procentų surinkau. Čia, aišku, moksliukizacijos įtaka. Bet su praktika man kokius šimtą milijonų kartų sunkiau. Aš neturiu kažkokių genų gal, bet tikrai nesugebu vairuot. Aišku, šiandien per egzaminą beviltiškai susimoviau, bet to ir tikėjausi. Aikštelėj, beje, žiauriai gerai važiuoju, bet užteko man išvažiuot iš jos ir nepasakosiu, kas buvo, net gal net truputį nepatogu. Žodžiu. Jaučiu, niekad tų teisių neišlaikysiu, bet ir nenoriu :)
Bet dabar reikia daugybe kitų dalykų rūpintis. Visų pirma, po lygiai savaitės man stojamieji, anglų įskaita jau praėjo,bet trečiadienį, rodos, įskaita lietuvių. Su ta įskaita tai kažkoks absurdas - pamiršau, kokią temą pasirinkau. Manau, kvaila būtų klausti mokytojos... Bent jau dėl vairavimo ramu bus kurį laiką. Nes dabar visi žiauriai skuba tas teises gaut, tai eilės didžiulės ir visi dar labai toli į priekį užsirašę, tai po gerų dviejų savaičių tik eisiu kitą kartą laikyt. Jei iki to laiko vėl pamiršiu viską, ką išmokau, tai bus nesveikai juokinga...
Pavarysiu.
Ir šiaip viskas vienu metu. Ir kino pavasaris dabar, ir džiazai tuoj. Vienas vargas :)

dailė Vilniuj

Ką aš ten šeštadieniais mokausi:
na, čia dėstytojo bajeris, bet man jis kažkodėl patiko:
Jeigu padarai tokias lubas ir nori, kad žmogus iš ten išeitų

tai padarai tokias lubas ir žmogus bėgte išbėga

o jei nenori, kad jis išbėgtų, bet kaip tik pasiliktų ten, kur žemai, tai tada padarai tokias lubas:


Bet iš tikro tai mes rimtai dirbam. Uždavė dabar dangoraižį suprojektuot. Kietai... Man patinka.
O šiaip šeštadienis visai įdomus buvo. Buvo baisiai šilta mano pasivaikščiojimo diena, FiDi, kino pavasaris ir jokingi vilniečiai šalia manęs kino teatre.
Mėgstu tą miestą. Kažkaip atsigaunu ten
Oi, gyvensiu ten gyvensiu gyvensiu.

Kai nutinka dideli dalykai

Aišku, kas kam yra dideli dalykai. Kitiem tai turbūt niekas. Bet kai nutinka tai, ko kokius metus labiausiai bijojau, tai jau nebe juokai.
O buvo taip.
Išėjau aš į miestą. Turėjau reikalų ir reikėjo surasti visuomenės sveikatingumo ugdymo centrą. Jis visai užslėptas, tai klajojau po senamiestį tikrai netrumpai, bet taip ir neradau. Tada sugalvojau ieškoti kitaip - tiesiog vaikščiot tol, kol rasiu. (dažniausiai padeda). Ir vaikštau aš sau tokia užsigalvojus giliai apie gyvenimo prasmę ir apie tai, kaip aš nemoku aiškintis santykių, kai vos nenugriuvau.
Nes pamačiau M.
Visi gerai žino, kas tas M.
Jau kaip sakiau, maždaug metus man išeit į miestą yra trauma, nes paranojiškai bijau jį pamatyti. Ir pamačiau. Kažkaip automatiškai akys išsyrė iš žmonių, kai jis buvo dar gana toli. Stebiuosi, kad taip sugebėjau pastebėt. Bet čia panašu į tą atvejį, kai aplink būna šurmulys, visi šneka ir sugebi nieko nesiklausyti ir negirdėti, bet kai kas nors tam triukšme pamini tavo vardą, iškart atkreipi dėmesį. Čia buvo lygiai taip pat. Sureagavau žaibiškai. Nes aš jo su niekuo nesupainiočiau. Taigi apsimečiau, kad man nieko nenutiko ir net beveik nesvyrinėdama nuėjau toliau. Daugiau į jį net nežvilgtelėjau - kam nervus tampyti. Nes jau ir taip buvo tas kraupus siaubingos baimės jausmas. To jausmo irgi su niekuo nesupainiosi. Net nežinau, su kuo palyginti. Tai kaip drugeliai pilve, tik kad ne drugeliai, o kokios nors kardžuvės.
Taigi aš žaibu sugebėjau pamiršti, ko aš ieškojau ir netrumpą laiką gaivelėjausi, kol beveik nosim atsimušiau į tas duris, kurių man reikėjo. Taip ir nutinka.
Paskui iš Vilniaus gatvės parpėdinau namo. Užtrukau pakankamai ilgai, bet bent jau smegenys prasivėdino.
Po viso šito klaikaus sukrėtimo (nemanau, kad kiti žmonės gali suvokti tai, kas man nutiko) supratau du dalykus:
pirmas - niekada daugiau ten nebeeisiu
antras - man M. vis dar patinka, patinka labiau už bet ką kitą, taigi visi bendravimais su bet kokiais GGB ir apskritai su vyriška gimine nebetenka prasmės. Nes aš ryškiai nelabai normali. Nes man jis tikrai be proto patinka.

Nežinau, gal jau dėjau šitą dainą, bet ją einant ilgu keliu namo pagrojo mano ištikimasis iPodas ir ji labai tiko.

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA