Tuk tuk tuk

Susitvarkiau protą ir viskas, dabar jau tikrai rudenį mokysiuos Mančesteryje. Ir baisių netikėtų nesusipratimų su tėvais nebus, jau irgi prašnekėjau, tai viskas oki:) Kažkaip lengvai viskas susitvarkė. Bet aš (tuk tuk tuk į medį tris kartus) labai jau laimingas vaikas - man arba nebūna rimtų problemų, arba jos savaime išsisprendžia maximum trijų denų bėgyje, tai iš tikro nereikėtų per daug dėmesio kreipti, jei pradedu bėdavotis.

O Vilniuj matyt pavasarinė talka ar kažkas panašaus. Gal dvidešimties metrų spinduliu aplink mano namus juda kruta visą dieną nesveikai daug žmonių. Tik pala, kokie tie žmonės... Nežinau, ar Lietuvoj yra toks dalykas, kaip visuomenei naudingi darbai, bet jei yra, tai čia juos ir atlieka, nes visi, tiek vyrai, tiek moterys - klaikūs bomžai arba tiesiog girtuokliai. Bet dienos metas dar, tai nebuvo baisu aplink vaikščiot:) Šiaip labai linksmai atrodo visas reikalas, nes darbininkai labai nešaunūs - kai prižiūrinčios moterys (piktos garsiai rėkiančios bobos) nusisuka, jie jau ir traukia butelius iš užančių, kišenių ir kelnių klešnių arba taikosi numigti ant suoliuko (kai kurie tiesiog gula ant šiukšlių krūvos - va tie yra patys bomžiškiausi)... Kaip bebūtų, turiu vilčių, kad pasidarys tvarkingiau, nes šiaip tai nieks visą žiemą nieko netvarkė, sniego nekasė ir spendė ledo spąstus senukam ant kvailai stačių laiptų, kuriuos neišvengiamai reikia praeiti, norint į mano ar greta esantį namą papult. Man tai kas, bet vargšai seni žmonės...
Oi, ką prisiminiau, visai kažkaip buvau pamiršus papasakot, bet čia jau kokius porą mėnesių mane mieste gaudo ir pagalbos prašo visokie diedukai ir bobutės. Porą kartų net paprašė per gatvę pervest - kažkaip anksčiau galvojau, kad išvis amerikietiškas išmislas tai, todėl buvau labai jau nustebus. Matyt čia mano laimės pilna išraiška jiems mane ir pareklamuoja - jau kažkada rašiau, kad nesvarbu, kokia nuotaika, po miestą vaikštau atrodydama didžiai laiminga, nes man baisiai patinka Vilnius :)

bet ech, kaip aš susirasiu vokietį vyrą tam krašte gyvendama...