Bek tu biznis

Taigi tataigi, ir vėl kartojasi anos vasaros scenarijus. Vėlei dirbu su ta pačia fantastiška vyrukų kompanija, tik jau kitose pareigose. Šiemet aš vadybininkė:) Cha, kiti lopai baigia vadybas rimtuose universitetuose ir tokio darbo negauna. Et, netikėliai:)
Žodžiu... Bet ta darbo rutina kartais slegia, kartais keri.
Rytais geras dvidešimt minučių pėsčiom keliauju darban ir tiek visokių ritualų prisižiūriu, kad...
Kiekvieną rytą tuo pačiu metu toje pačioje vietoje sustoja gražus blizgantis mersas ir iš jo išlipa mergina ir vaikinas su kostiumu. Mergina lieka stotelėje, vaikinas kioske nusiperka laikraštį ir mersu važiuoja toliau. Aš kuriu būtas ir nelabai būtas istorijas apie juos. Ta mergina negali būti jo pana, nes vyrukas jaunas, gražus, turtingas, o ji maža, stora ir pigi. Ji taip pat negali būti jo sesuo, nes totaliai nepanaši nei iš veido, nei iš ūgio, nei iš sudėjimo, nei iš balso, nei iš socialinio lygmens. Dabar esu apsistojusi ties teorija, kad kai buvo labai jaunas ir kvailas tas vaikinas prisižaidė, o dabar turi kęsti ją.
Kiekvieną rytą į tą patį kiemą klaikiai nedrąsiai su baisia kančia veide įsuka žydras automobilis su juodaplauke panele. Ten totaliai lengvas posūkis, į dešinę, kelias platus, mašinų nėra, bet jai vis tiek sunkiai pavyksta, nors nėra ženklo, kad jauna vairuotoja būtų.
Kiekvieną rytą aukštas banke dirbantis jaunuolis su stilingom kelnėm nusišypso labai kukliai mergaitei, kuri dirba padavėja picoj jazz, o padavėja, nors ir atrodo miela, jam niekad neatsako tuo pačiu.
Ir taip be galo be krašto.
Situacijos kaip iš kokios knygos ar filmo.
Kitaip tariant, aš vėl deivė savo vyriškoj kompanijoj (duok, Dieve, man gyvenime darbą, kuriame nebūtų nei vienos moters, tai aš padirbsiu kokius penkis metus, o likusius pažadu pramisionieriaut bet kur, nors ir taigoj ar pelkynuose).
Aš visai patenkinta:)
Tik kažkoks nerimas dar kirba belaukiant tos liepos dvimtrečios, kai bus jau užtikrintai neginčytini rezultatai, įstojau aš į VGTU, ar ne.
Todėl vakarais šeriu katę ir skaitau arabų pasakas vaidindama, kad man ta diena visiškai nerūpi.
Beje, čia mano svajonių vyras.

Matyt mano galvoje visai tuščia

Ojetus, kaipgi galėjau pamiršti tokį dalyką - gi išleistuvės buvo. Na, iš tikro tai man nesvarbu, bet vis tiek bent jau baigiau mokyklą... Čia tubėtų būti dideliai svarbus įvykis mano gyvenime, bet vėlgi - iš tikro tai nelabai :) Nutariau nueiti į išleistuves nesipuošus, o su kasdienine suknele, kur šiaip vaikštau. Ir niekas nepastebėjo :)))
Yra ir nuotraukų - dėkui tėčio jaunam energingam bendradarbiui, kadaise baigusiam ktu gimnaziją, o dabar su geru fotiku ir diiiiiiidele šypsena visur lakstančiam.
Aš ir tėvai:

Egzai #2, #3, #4 ir taip toliau...

Taigi moksliukiška mano blogo dalis sėkmingai tęsiasi toliau.
Sužinojau ir kitų valstybinių rezultatus - lietuvių 96, anglų - 98 (reikia pridurti, kad anglų pamokų totaliai nelankiau ir šiaip b lygiu mokiaus, nes galvojau, kad nelaikysiu egzo).
Taigi. Su Super Duper Moksliukiškais svao rezultatais nuėjau laikyt VGTU egzų į architektūrą. Visų pirma, tai šiemet stoja rekordiškai daug žmonių, tai čia jau problemėlė, nes bus daug gerų stojamųjų pažymių. Bet balą sudaro ne vien tik piešimas, o dar ir egzaminų rezultatai truputį prideda. Bet antra problemėlė - šiemet buvo kvailai lengvi egzaminai, todėl ir gerų rezultaų turi būti smarkiai daugiau... Bet aš juk irgi ne paskutinė netikėlė. Iš testų gavau nesakysiu kiek, bet truputį daugiau nei 25 ir truputį mažiau nei 30. Kitaip sakant, nežiauriai gerai, bet ir tikrai neprastai. Taigi konkursinio balo skaičiuoklėje pasiskaičiavau, kad mano balas maždaug dviem su trupučiu balo lenkia pernai metų žemiausiąjį. Taigi net jeigu pereinamasis balas ir kils šiemet, jis tikrai nepakils tiek daug, kad aš nepraeičiau. Taigi padariau išvadą, kad ir į VGTU įstojau. Tai buvo sekmadienį vakare. O pirmadienio rytą būtų laukę smagieji VDA egzai. Bet po daugelio sudėtingų smegeningų dalykų savo galvoje ėmiau ir nutariau, kad tiesiog neisiu į VDA egzus. Nes prisiminiau, kodėl aš aplamai užsimaniau į menus - ogi todėl, kad mane mokslas mokslas vien tik mokslas užkniso. O jeigu VDA bus menas menas menas ir vien tik menas, tada vėl užsimanysiu mokslo. Taigi nutariau ramia galva imti taikų mokslo ir meno derinį vgtu, juolab kad ten gra-ūs berniukai kaimietukai:) Jeigu atsibos ir mokslas, ir menas (o man žiauriai greitai viskas atsibosta, tai eisiu dirbt kokia aukle į Vokietiją :))
Beje, Kaunan parsiradau tik prieš kokią valandą, o iki tol gyvenau pas senelius žolėje po medžiu su knyga apie archeologiją, kuri man niekad nenusibosta ir niekad nesibaigia - kiek skaitau, tiek galo nėr:)
Tai gulėdama po tuo medžiu ir pagalvojau, kad tikrai būtų labai juokinga, jei tada, kai po kokių trijų savaičių bus kvietimai studijuoti, aš įstočiau tik į KTU.
Bet aš rami.
Manau, kad įstojau.
Taigi, Kate, pakuok savo turtelį - rudenį gyvensim Vilniuj:)

Ieškau lazdynų pelėdos

Tataigi tautiečiai, pasineriu į egzaminų maratoną. Ne į tą niekam tikusį, lengvą ir šiaip nesvarbų, bet į mano visų metų darbo atpildą. Laukia VGTU ir VDA egzai (į KTU jau įstojau).
Jau dabar bijau, bet kadangi į Vilnių važinėsiu iš Šalčininkų rytais - iš Kauno reikėtų kvailai anksti keltis - na, Šalčininkuose kažkaip ramiau viskas, tikiuosi, kad iki egzo pradžios truputį bus ramiau galvoj.
O dar -
Mano dailiokai draugai dauguma surašė pirmu pageidavimu VDA, bet Kauno fakultetą, o ten nesveikai lengva įstot. Kitaip tariant, jie ten tikrai įstos ir aš liksiu viena VGTU arba VDA. (Aišku, arba KTU, bet tokio varianto net nesvarstau:) )
Labai gaila, kad dailė baigės, bet ta proga dar viena nuotrauka - čia mūsų dėstytojas ateina mūsų darbų tikrint, kai piešiam jezuitų kieme. Ne aš fotkinau ir ne aš sugalvojau "ieškau lazdynų pelėdos", bet vis tiek viskas nerealu.
Ir dailę baigti buvo kokį milijoną milijonų kartų liūdniau negu mokyklą. Nuoširdžiai.
Dabar fjūūūūch aaatsikvepiam ir einam morališkai ruoštis egzam. Ate.

Egzai #1

Na, šiendien jau yra matkės rezultatai. Aš gavau 97%. Iš pradžių džiaugiaus, tada sužinojau, kad daugelis klasiokų gavo apie 99, tada nebesidžiaugiau, bet paskui ne pati supratau, o man subtiliai užsiminė, kad aš gi Totaliai Nevaikščiojau Į Mokyklą ir visiškai nieko nesimokiau, o mano klasiokai mokėsi. Ir aš gavau iš esmės tiek pat, kiek ir jie.
Nu čia tai nerealu...
Matyt, kad aš geniali!
Juokauju :)tikrai nelaikau savęs genialia.

Vasara

Vakar iš ryto tykiai paišiau jezuitų kieme ir stebėjau M., kuris vaikščiojo pirmyn atgal, atrodė baisiai kvailai ir šiaip fu:)
laimei, jis mūsų nematė ir jaučiu šiaip nieko nematė :D
Žodžiu, buvo linksma.
O paskui dainų šventė, kuri yra šiaip mėgstamiausias mano renginys. O po dainų šventės - baisiai jaukus tamsus šiltas ąžuolynas. Viskas kvepėjo kažkokiais augalais, kurie smarkiau kvepia vakare. Iš tikro tai nebuvo Baisiai Šilta, bet buvo tokių vietų, kaip ežere - eini eini, vėsu, bet praeini pro neišjudinto oro vietą ir tokia šiluma ateina. Daug linksmų seneliukų su gintarais ir šviesiais drabužiais tipeno tarp medžių ir viskas kaip iš kokios siurrealistinės istorijos atrodė. Ir tada supratau, kad vasara.
Dienom piešiu ir geriu bananinį Miau, vakarais piešiu ir klausau vasariškos muzikos.
Ir slapta žaviuosi niujorkiečiais, kad jie taip rengiasi.

Ir gyvenu keistai be rūpesčių.
Ir valgau guminukus ne iš maišelio, bet supilu į vazelę. Arba aš pagaliau suaugau, arba čia gyvenimo pilnatvė.

Nusisekimai

Mano trijų dienų savaitgalis pas senelius po medžiu žolėj ant saulės be absoliučiai jokių minčių - pailsėjo protas.
Netikėtas GGB nusileidimas ir tai, kad jis užsimanė susitaikyti - mano principai laimėjo, nereikėjo nieko daryti ir šiaip maloniau ant širdies, nes prieš tai viskas buvo maždaug "pagauk, jei gali". Aš sėkmingai bėgiojau, o jis nesėkmingai gaudė.
Dailėj piešiam lauke - nerealu. Baisiai patinka, nors baisiai netikusiai, bet man labai gražiai gaunasi.

Nors eisim į jėzuitų kiemą piešt. Uoj:)