Ieškau lazdynų pelėdos

Tataigi tautiečiai, pasineriu į egzaminų maratoną. Ne į tą niekam tikusį, lengvą ir šiaip nesvarbų, bet į mano visų metų darbo atpildą. Laukia VGTU ir VDA egzai (į KTU jau įstojau).
Jau dabar bijau, bet kadangi į Vilnių važinėsiu iš Šalčininkų rytais - iš Kauno reikėtų kvailai anksti keltis - na, Šalčininkuose kažkaip ramiau viskas, tikiuosi, kad iki egzo pradžios truputį bus ramiau galvoj.
O dar -
Mano dailiokai draugai dauguma surašė pirmu pageidavimu VDA, bet Kauno fakultetą, o ten nesveikai lengva įstot. Kitaip tariant, jie ten tikrai įstos ir aš liksiu viena VGTU arba VDA. (Aišku, arba KTU, bet tokio varianto net nesvarstau:) )
Labai gaila, kad dailė baigės, bet ta proga dar viena nuotrauka - čia mūsų dėstytojas ateina mūsų darbų tikrint, kai piešiam jezuitų kieme. Ne aš fotkinau ir ne aš sugalvojau "ieškau lazdynų pelėdos", bet vis tiek viskas nerealu.
Ir dailę baigti buvo kokį milijoną milijonų kartų liūdniau negu mokyklą. Nuoširdžiai.
Dabar fjūūūūch aaatsikvepiam ir einam morališkai ruoštis egzam. Ate.

Egzai #1

Na, šiendien jau yra matkės rezultatai. Aš gavau 97%. Iš pradžių džiaugiaus, tada sužinojau, kad daugelis klasiokų gavo apie 99, tada nebesidžiaugiau, bet paskui ne pati supratau, o man subtiliai užsiminė, kad aš gi Totaliai Nevaikščiojau Į Mokyklą ir visiškai nieko nesimokiau, o mano klasiokai mokėsi. Ir aš gavau iš esmės tiek pat, kiek ir jie.
Nu čia tai nerealu...
Matyt, kad aš geniali!
Juokauju :)tikrai nelaikau savęs genialia.

Vasara

Vakar iš ryto tykiai paišiau jezuitų kieme ir stebėjau M., kuris vaikščiojo pirmyn atgal, atrodė baisiai kvailai ir šiaip fu:)
laimei, jis mūsų nematė ir jaučiu šiaip nieko nematė :D
Žodžiu, buvo linksma.
O paskui dainų šventė, kuri yra šiaip mėgstamiausias mano renginys. O po dainų šventės - baisiai jaukus tamsus šiltas ąžuolynas. Viskas kvepėjo kažkokiais augalais, kurie smarkiau kvepia vakare. Iš tikro tai nebuvo Baisiai Šilta, bet buvo tokių vietų, kaip ežere - eini eini, vėsu, bet praeini pro neišjudinto oro vietą ir tokia šiluma ateina. Daug linksmų seneliukų su gintarais ir šviesiais drabužiais tipeno tarp medžių ir viskas kaip iš kokios siurrealistinės istorijos atrodė. Ir tada supratau, kad vasara.
Dienom piešiu ir geriu bananinį Miau, vakarais piešiu ir klausau vasariškos muzikos.
Ir slapta žaviuosi niujorkiečiais, kad jie taip rengiasi.

Ir gyvenu keistai be rūpesčių.
Ir valgau guminukus ne iš maišelio, bet supilu į vazelę. Arba aš pagaliau suaugau, arba čia gyvenimo pilnatvė.

Nusisekimai

Mano trijų dienų savaitgalis pas senelius po medžiu žolėj ant saulės be absoliučiai jokių minčių - pailsėjo protas.
Netikėtas GGB nusileidimas ir tai, kad jis užsimanė susitaikyti - mano principai laimėjo, nereikėjo nieko daryti ir šiaip maloniau ant širdies, nes prieš tai viskas buvo maždaug "pagauk, jei gali". Aš sėkmingai bėgiojau, o jis nesėkmingai gaudė.
Dailėj piešiam lauke - nerealu. Baisiai patinka, nors baisiai netikusiai, bet man labai gražiai gaunasi.

Nors eisim į jėzuitų kiemą piešt. Uoj:)

Kaip aš ruošiuosi matematikos egzui

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA

Visų pirma, tai aišku, kad aš nieko normaliai nesiruošiu. Prieš egzą jau ne laikas mokytis. Ką išmokau per dvylika metų, tą turiu, ir man užtenka. Bet kai prisėdau bent morališkai pasiruošti prie knygos, tai nepasisekė man mokytis ir nupiešiau piešinį ant truputį paglamžyto lapo, kurį didžiam savo nustebimui netikėtai radau ant stalo.
Jis labai gerai atspindi mano požiūrį į mokyklos baigimą.
Aš nupiešiau save ( kad gražią - pasireiškia mano visai neslepiama didybės manija).
Ir katę (akivaizdžiai matosi jos charakteris).
Visi klasiokai išskrenda į užsienius (nežinau, kaip atrodo lėktuvas, tai sukūriau).
Kiti žmonės (tie, uždaryti už grotų), dar lieka mokykloj, o aš metu lauk knygas (tas, kur dega) ir iškeliauju mokytis menų. Netoli, į Vilnių (tikiuosi), bet kaip aš tuo džiaugiuosi...
OOOch.
Aišku, gal ir gaila, kad visi iškeliauja, bet ir negaila iš tikro. Man lieka visiška laisvė. Tą iliustruoja mano Kaubojiški Batai Su Kablais Ir Dar Žvaigždutėm. Rengsiuosi, kaip norėsiu :) Nors ir su kablais kasdien galėsiu vaikščiot. Žinoma, negaliu skųstis, kad dabar negaliu, nes kažkas kritikuotų ar ką. Ne, pas mus nėra atviro žodžiais mėtymosi. Yra tiesiog morališkai nemaloni aplinka. Pati suprantu, kad paskui, po kokių dvidešimt metų, kai turėsiu kokius penkis vaikus ir vyrą, prisiminsiu mokyklos metus, kaip nerūpestingus ir visokeriopai malonius, bet dabar... Dabar aš noriu kuo greičiau viską palikti, nes juk laukia ABSOLIUČIAI naujas gyvenimas ir nebebus visų šitų kasdieninių nesąmonių...

o dėl piešinio meniškumo: Dieve tu mano, kokių kai kurie žmonės piešinių prideda į savo blogus. Pasižiūri ir nesupranti, ant bajerio čia, ar nebelabai... O dar kai paskaitai, kad kitiems negudručiams tie piešiniai dar ir patinka, tai... Va tada aš jau nebesidroviu, kad ir kokią nesąmonę nupieščiau.
O visų antra tai mes su kate nesam tokios pardėtai kažkokios, kaip nupiešiau:

Savianalizė

Arba aš darausi neišranki, arba tikrai paprasta mane nukabinti. Tereikia tik geros mašinos ir seksualiai atrodyti už vairo.
Čia nelabai gerai:)
Ir šiaip - kažkaip keistai dirba mano protas pastaruoju metu. Kažkoks hiperaktyvumas galvoje. Puikus pavyzdys yra greitkelis sudaug daug greit lekiančių mašinų. Kai stovi šalia, matai, kad jos važiuoja, bet va numerį įžiūrėti sunku - per greit lekia. Tai va ir galvoje tas pats - žybt žybt mintys, lekia lekia, o nieko nepagaunu. Tai man tikrai nepadėjo per matematikos bandomąjį šiandien :)
Bet nesijaučiu nelaiminga. Dabar pavasaris, greit eisim vakarais piešt į senamiestį ir visi praeiviai galės pasidžiaugti/pasibaisėti mūsų šedevriniais piešiniais.
Gal dėl pervargimo mano nuotaika pastaruoju metu būna arba gera, arba žiauriai gera. Bet čia juk gerai, tiesa?
O mano mėgstamasis fotografas, kurio gyvenimą slapta seku, matyt irgi visai pačiuožė, bet daro labai linksmas nuotraukas:

Iš peržiūrų

Man baisiai patinka šita nuotrauka, nes mano akys tokio pat mėlynumo kaip ir mėlyna moteris.


Taip, čia dailės akademija, o ne koks apleista bomžų gyvenvietė. Stokite, vaikai, į akademiją.


Mes toliau vaidinam bomžes. Iš tikro tai aš bandau išspardyt šiukšles :)


Žvengiam.


O čia tas pats kranelis iš niekur, kur rudenį dėjau nuotrauką. O gal ir kitas, nes ten jų daug ir visi veikia. Žavu, kiek daug džiaugsmo vaikam gali suteikti toks niekas:)


Peržiūros jau buvo senokai, bet tik šiandien gavau iš Sm.N. nuotraukas. Tai nutariau šiandien sudėti tas, kuriose esu aš. Vėliau, jei turėsiu laiko ir noro, sumesiu bent dalį darbų. Tokių nesveikų yra... Atrodo, kad tie žmonės akli ir sugipsuotu kūnu piešė. Aišku, yra ir nerealiai gerų, bet jų mažiau:)
Man baisiai patinka ta nuotrauka, kur mano akys tokio pat mėlynumo kaip ir mėlyna moteris.