nieko

Dabar kai paskaičiau tai, ką kątik buvau parašius ir, laimei, neįkėliau į blogą, pasibaisėjau savimi ir staigiai viską ištryniau.
Išvada: jei nėra ką pasakyti, geriau nieko nesakyti, nes tokie nusišnekėjimai ir atviravimai gausis, kad oje.
Žmonės žaidžia futbolą, bendrauja, linksminasi, vaikšto į kiną, nors Kai Kas, Seserie, geriau su Kai Kuo ir nevaikščiotų, šeria kates ir užsiiminėja smagiais niekais. O aš piešiu ir mokausi.
Žiauriai nefainai.
Ir dabar tuoj vėl į piešimą.
Ir nors aš ten gaunu dėmesio, (o mokykloj ir šiaip gyvenime, kuris susideda iš mokyklos pamokų ruošimo ir miegojimo, visiškai negaunu), negalima gyventi vien tik piešimu.
Einu, katę pašersiu, nes ji jau suėdė dvi muses. Manau, tai ženklas, kad jai irgi trūksta dėmesio.