2009 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Back to the 80's

Šiandien mane tarsi koks apšvietimas aplankė, nes prisiminiau nerealiai daug dalykų, apie kurius gal ir nebuvau pamiršus, bet tiesiog negalvojau laaabai ilgai.
O viskas prasidėjo nuo to, kad abu kartus, kai šiandien buvau parduotuvėj, prieš mane eilėje stovintys žmonės pirko padoriai nemažą kiekį Kinder Bueno. Tada prisiminiau reklamą, tada prisiminiau dainą iš reklamos, tada prisiminiau dar krūvą panašių dainų, o tada parėjus namo besikuisdama po torrentus (nes ieškojau tos pirmos dainos parsisiuntimui) prisiminiau dar daugiau :) Taigi šį vakarą pas mane sukasi keli 80's playlistai, o aš nutariau čia sumest savo asmeninį topą. Čia gal ne pačios pačiausios viskuo dainos, bet tokios, kurias smagu paleisti visu garsu. Norėjau sudėt penkias, bet per daug sunku buvo, tai dedu šešias :)
Ai, tiesa, gali ne iš karto užsikraut muzika arba būt truputį susipykus su kokybe. Čia taip todėl, kad puslapis, per kurį paprastai dedu muziką, nelabai veikia man šiandien...
Taigi šeštoj vietoj Tight Fit - The Lion Sleeps Tonight. Už tai, kad ir ankstyvojoj vaikystėj mokėjau ją dainuoti.

The Lion Sleeps Tonight - Tight Fit
Penktoj vietoj Nena - 99 Luftballons. Už labai daug ką - už tai, kad ją moka nė mur mur vokiškai nesuprantantys žmonės, už vieną geriausių pragrojimų ever ir už tipinį 80's balsą.

99 Luftballons - Nena
Ketvirtoj vietoj Queen - Crazy Little Thing Called Love. Už tai, kad pagal mane yra pati nequeeniškiausia daina.

Crazy Little Thing Called Love - Queen
Trečioj vietoj daina iš Kinder Bueno reklamos: Dexys Midnight Runners - Come on Eileen. Už tai, kad visos trys jos versijos, kurias turiu, yra iš albumų, besivadinančių "best drinking songs ever" ar panašiai :)

Come On Eileen - Dexys Midnight Runners
Antroj vietoj George Harrison - Got My Mind Set on You. Nes veža:)

Got My Mind Set On You - George Harrison°
Ir pirmoj vietoj: Ray Parker Jr - Ghostbusters. Už tai, kad yra viena mano mėgstamiausių dainų ir už tai, kad nepažįstu nei vieno žmogaus, kuriam ji nepatiktų. Ir filmas nerealus... Kalbant apie filmus, tai man topiniai aštuoniasdešimtųjų filmai ir yra Ghostbusters ir Back to the Future. Dabar ir einu Back to the Future žiūrėt...

Ghostbusters - Ray Parker Jr
Smagaus klausymo.

Papildymas: dar yra trys dainos, kurias LABAI norėjau įdėt, bet pagalvojau, kad top 9 būtų išvis durnai, tai tik paminėsiu:
Blondie - Call me
Cyndi Lauper - Girls just want to have fun
ir aišku Survivor - Eye of the tiger

Dar vienas papildymas: mano laiptinėj tamsu kaip naktį rūsy užrištom akim. Vėl kaimynai lemputes išvogė... O man kaip tik kątik reikėjo išeit į lauką, tai vos nenugriuvau nuo laiptų. Erzina.

2009 m. vasario 22 d., sekmadienis

Piešimas ir tapyba

Absoliuti dauguma mano pažįstamų žmonių yra matę mano paprastus piešinius. Tuos, su paukščiukais, gėlytėm ir panašius. Na, maždaug tokius, kaip tas, kur mano blogo antraštė yra. O beveik niekas, išskyrus mano dailės draugus, nematė mano akademinių piešinių. Tai dabar, kadangi jau dvi dienas mano kompe sukasi Mamma Mia garso takelis, o aš su fotiku beviltiškai vis labiau nervuodamasi strikinėju aplink kulmaną (nes ant jo labai patogu piešinius klijuot), galiu parodyt kažkiek.
Pradžiai tai pasakysiu, kad teisingai nufotografuot pieštuku pieštą darbą yra nesveikai sunku, abejoju, ar man pavyko nors vieną gerai nufotografuot... O piešinių pas mane ne vienas, ne du ir ne trys šimtai, tai galų gale dar atsirinkt reikia, nes kad visus nufotografuot tai... na, nelengva būtų.
Pats pirmasis - numylėtasis mano Gattamelatas.



Šitas tai Seneka, mano piešime plačiau žinomas kaip Riebaluotaplaukis. Bet labai įdomi galva, smagu piešt, kai toks išraiškingas žmogelis.



Cezaris toks nutekintas nuglostytas visas. Bet ta galva taip ir atrodo...



Antinojus ir jo plaukai žudikai. Jei gauni profilį, tai pusę laiko ir prasikrapštai prie tų nelaimingų plaukų. Bet šiaip faina galva. Piešiau jį per KTU stojamuosius, tai visai apsidžiaugiau tokią paprastą gavus.



O čia jau iškart matosi, kad kitas stilius, nes anie - gipsinės galvos, o čia gyvą modelį pasodino. O jis ir juda ir šiaip - net kvėpuojant keičiasi kaip atrodo, tai baisiu graičiu reikia piešt... Bet taaiiip patiko ir net visai neblogai nusisekė.



Vienas iš pačių pirmų piešinių studijoj, tai toks gal ir ne itin geras:)



O čia kaukolės:) Mes jas mintinai piešėm, įsivaizduojat? Kasmet duoda dėstytojas tą užduotį, nes (labai teisingai jis sako) - kaip jūs žmogų nupiešit, jei nežinot, kas viduj yra. Bet dabar kai pagalvoju, tai ir galvas visas, ypač Hermį ir Venerą laisvai iš atminties nupieščiau.



Toliau tapyba. Kiek akademiniai mano piešiniai, tiek tapyba neakademinė:) Daug labiau mėgstu tapyt nei piešt, todėl visiškai kitokie darbai :)

Kad nebūtų tokio baisaus peršokimo nuo piešinių, tai pradėsiu akvarele, nes akvarelė man nesveikai sunki technika, tai neatsileidau ir nepabėgau taip baisiai nuo piešinio, kaip guaše. Nepatiko man akvarelė iš pat pradžių, bet liepė dėstytojas ir viskas :) Tada dar galvojau stot į VDA, o ten per stojamuosius reikia akvarele liet, tai ir neišsisiuksi nuo jos.
Beje, kai sakiau, kad sunku nufotografuot piešinius, tai tapybos darbų tikrai neįmanoma normaliai nufotografuot. Visiškai kažkokios neaiškios naujos spalvos atsiranda ir paskui tenka pasidėjus prie kompo originalą bandyt nuotrauką pritempinėti iki teisingo varianto. Boooring.



O dabar guašas. Jeigu ką, tai mes ne iš galvos čia tapėm, o natiurmortas būdavo sustatytas. Kiekvieną pastatymą paprastai tapydavom bent du kartus per užsiėmimą. Vieną horizomtąlų, vieną vertikąlų, toliau - laisvai, nors ir įstrižai. Kuo toliau, tuo geresni, laisvesni darbai gaunasi. Nors kartais būdavo, imdavo ir papokštaudavo dėstytojas, padėdavo kokią draperiją, kurios spalva nesumaišoma ir mes bevilštiškai visas tris valandas gadindavom darbą bandydami atrasti tą spalvą, tai tais kartais tik vieną darbą dažniausiai tesuspėdavom...



Šitas ir praeitas darbai baisiai gerai parodo, kaip pasikeičia pirmą ir antrą kartą tapomas tas pats pastatymas.






O šituose dviejuose matosi, kaip neišeina normaliai nufotografuot. Vienas - su blykste, kitas be, bet prieš tai buvusiam daiktai geri, bet fonas kvailioja, o šitam daiktai kažkokie spalvas praradę, bet fonas teisingas. Va, kad sujungus abu, tai gal ir išeitų panašus į tikrą darbas.





Baisiai neįdomu buvo laukt, kol paveikslėliai susikraus, užtrukau virš valandos... Bet prie fotkinimo užtrukau belekiek kartų daugiau, tai nesąmonė būtų neparodyt po tiek darbo nors keleto darbų.
Dar reikia pasakyt, kad nesvarbu, kad čia rodau savo darbus, anaiptol nesakau, kad jie geri yra. Aišku, ir ne žiauriai prasti:)
Ir jei kas nors irgi piešia ir darbai neištempia iki mano lygio, tai labai didelių problemų bus per stojamuosius kur nors, bet dar yra laiko pasitempt. Jei darbai mano lygio, tai laikykit tokį lygį ir bet kur įstosit, tik negalima atsipalaiduot JOKIU BŪDU, nes net kokią savaitę nepiešus LABAI pasijunta. O jeigu geresni darbai nei mano, tai tada užsimerkus bet kur įstosit. (Lietuvoj, aišku).
Sėkmės.
Hm, dabar perskaičiau, ką parašiau, tai kažkaip pasipūtusiai nuskambėjo viskas. Nelabai gerai, nes nenorėjau taip, bet man bėdos su žodžiais, tai sori...

2009 m. vasario 21 d., šeštadienis

prietaisų gadinimas

Čia neseniai pasakojau, kaip mano laiptinė buvo nubarstyta pinigais ir žadėjau įdėt, kai tik susitvarkysiu su skaneriu. Tai šiandien po ilgos kovos pagaliau įveikiau jį, supratau, kad didžioji bėda buvo kvaila picasa programa. Oi, niekad daugiau jos nei pėdsakų nebus mano kompiuteryje. Nes veikė veikė normaliai, tik paskui vieną dieną absoliučiai nei iš šio nei iš to pasakė, kad daugiau nepriims mano įsakymų. O aš, vargšė, galvojau, gal super duper kietą skanerį sugadinau ar ką. O ne, jis per daug kietas, kad sugestų - spausdina tokias nesveikai kokybiškas nuotraukas.
Tai va, pinigai čia:



O toliau Labai Rimta Idėja aka Mano Naujausias Gyvenimo Planas. Ok, ne viso gyvenimo, tik nelabai tolimos ateities - University of Florida. Čia magistrui arba mainams, arba ir tam ir tam. Argumentai už: tikrai geras universitetas; Florida - turbūt labiausiai patikusi vieta pasaulyje, (o aš visai nemažai keliavus, jei ką); idealus fantastinis klimatas; anglakalbė šalis, nereikės kokios nesąmonės dar mokytis; geriečiai žmonės ir taip toliau, bet jaučiu visi šitie sutelpa prie "man labai patinka Florida". Ai, dar ten netoli yra Disneylandas, tai didžiulis pliusas, nes aš nesuaugus ir niekad nesuaugsiu, jei kalba eina apie Disneylandą. Prieš: laaaaabai brangu. Aišku, jei mainuos būčiau, tai nereikėtų mokėt tos baisios sumos už mokslą, bet į mainus išvažiuot tai kaip saldainio duot paragaut truputį, o paskui atimt ir piktai juoktis. Taigi labiau linkstu prie magistro. Ir, jaučiu, imčiau ne gryną architektūrą, kaip kad dabar studijuoju, bet kokį historic preservation ar pan.
Šiaip tai pirma reikia bakalaurą pabaigt, juk dar nežinau, kaip ir kur baigsis čia viskas, taigi kol kas mano naujas planas yra svaičiojimų lygyje.
Einu dabar savo piešinių į portfolio UK universitetams fotkint, gal įdėsiu keletą, jei pavyks normaliai nufotografuot, nes fotiką man atvežė, bet pakrovėjo tai ne:)
Pabaigai dedu ne University Of Florida logo, bet jų komandos Gators logo, kuris daug labiau žinomas ir daug geriau reprezentuoja universitetą.

2009 m. vasario 15 d., sekmadienis

Ryte balsuosi, vakare nealsuosi

O kitaip tariant pavadinimo įrašui galvojimas turbūt pats kvailiausias užsiėmimas. O ryte balsuosi vakare nealsuosi tai partizanai rašė, kai rinkimai buvo.
Daug čia buvo, kol nerašiau ir ryškiai jau pusę (jei ne daugiau) pamiršau. Taigi:
• Mano laiptinėj buvo vestuvės. Jau iš vakaro girdėjau iš pirmo aukšto keistus bildesius, bet pas mus dažnai kažkas rėkia, daužo ką nors ar panašiai, tai nelabai ir kreipiau dėmesį. Matyt ten pasiruošimai buvo, o kitą rytą visas pirmo aukšto koridoriaus grindis nubarstė senais rubliais. Bet padengta buvo ABSOLIUČIAI VISOS GRINDYS ir dar ant visokių daiktų, pašto dėžučių ir šiaip visur buvo prikritę. Taaaiiiip pritrenkiančiai atrodė... Jei atvirai, tai mano pirma kvaila mintis buvo, kad laidotuvės, bet pakankamai greitai sumečiau, kad ups, per laidotuves juk eglių šakeles barsto, o ne pinigus. Šiaip tai pirmą kartą matau tokį dalyką, gal čia koks rusų paprotys, nes jei ką, tai pas mane name vieni rusai, kaip ir visuose naujininkuose. Žodžiu, nugriebiau keletą tų rublių (jie labai kvepia pelėsiais) ir jei mano skaneris su manim pradės draugauti, įmesiu.
• Buvau koncetre filharmonijoj. Toks labai keistas koncertas, pusė labai nepatiko, pusė labai patiko. Pradžiai tai būtina pasakyt, kad aš neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, pianimu išmokau grot pati, tai teoriškai išvis neturiu teisės kažko kritikuot, bet kita vertus, kadangi moku grot, tai ir suprantu visus tuos terminus, be to, tikrai labai mėgstu klasikinę muziką ir sugebu pasakyt, kada, tarkim, vienas pianistas kūrinį atlieka, kada kitas tą patį. Aišku, čia normaliem žmonėm savaime suprantama, bet aš dar ir absoliučiai neturiu klausos, tai man čia didelis pasiekimas. Taigi. Pirmoj daly grojo kažkokia smuikininkė ir kažkoks pianistas. Pianistas tai nieko, man turbūt visi kūriniai pianinu gražiai skamba, bet smuikininkė... Sori dabar už savo išsilavinimo stoką, bet tokių bjaurių kūrinių dar turbūt negirdėjau. Čia buvo tokie labai modernūs, techniškai baisiai sudėtingi, matyt kokiems konkursams labai tinkantys, bet tikrai jau ne žmonėms klausyti. Nes tarkim kaip seni kompozitoriai kūrė harmoniją, tai čia visiškai priešingai, eina ant kažkokių baisių ausį rėžiančių disonansų, net nupurto dabar prisiminus. Tikrai labai labai sunku klausyt, visa salė muistėsi savo kėdėse. Dar: taip baisiai grojo ta smuikininkė, kad moterį, kuri sėdėjo prieš mane ištiko epilepsijos priepuolis. Tai paskui taip nemalonu buvo...
O antra dalis tai... Kiek pirma nepatiko, tiek antra patiko. Grojo labai jaunas latvis pianistas. Ūgis kokie du metrai, tai labai juokingai atrodė visi judesiai jo :) Šitas tai ohoho kaip grojo. Baisiai charizmaatiškas, labai daug maivosi, bet nepaprastai gerai groja. Pasiėmęs mažai žinomus, bet efektingus kūrinius, tokius labai smarkius ir pats jis dar jėgos prideda, be to iš fortepijono tokius garsus išleido, kur aš gyvenime negirdėjus. Nežinau, su kuo palygint, gal panašu būtų, kai skrenda kur nors netoli lėktuvas ir viskas dreba taip – ne ūžimą girdi, bet tokį oro vibravimą. Aišku, baisiai visiems patiko, ir prašė pakartot visi, tai vaikinukas, kadangi jaunas, nesibrangino labai ir suskėlė dar su labai vykusius trumpus kūrinukus. Manau, jam pačiam buvo smagu, kad taip visiems patiko...
O grįždama namo dar kartą pasidžiaugiau savo gyvenama vieta. Nes parėjau namo per penkias minutes, o jeigu toliau būtų? Tai būtų tie visi nefaini dalykai – kviestis taksi, nervuotis, ar nepavėluosi, pinigus mokėt taksi, o po koncerto dar ir sunku būtų taksi gaut, nes visiems reikia vienu metu... O čia :) Op ir namie...
• Supratau, kodėl mano laptope neveikia p klavišas, o ir kiti ženklai kartais atsisako draugauti. Jeigu ką, tai visas p raides šitam tekste crtl-v sudėliojau. Tai va, kažką palikau siųstis ir palikau atvertą kompiuterį, bet kad labai nešviestų, privėriau ir palikau kokių trisdešimties laipsnių kampu. Išėjau virtuvėn, tada sugrįžtu po kokio pusvalandžio iš žiūriu – iš vieno krašto tokios Betmeno ausųtės kyšo, iš kito uodegos galas ir koja pūkuota. O iš kompo tokie keisti garsai sklinda, kai jam nepatinka kas nors, koks vienas klavišas užspaustas ir toks dindindindin nesibaigiantis. O katei tai ten šilta matyt. Turbūt jau ne pirmą kartą čia miega, tik pirmą kartą pričiupau.
• Buvau Kaniavos koncerte (čia Kaune). Kaniava kaip visad baisiai panašus į zuikutį. Ir tas indėnas jo gitaristas... :) Mes vėl gavom nemokamai bilietus. Čia jau kaip tradicija, nes kiek dabar per pastaruosius kelis mėnesius renginių kokių nors buvo, įskaitant ir kątik aprašytą filharmoniją, tai nei į vieną eidami nieko nemokėjom. Ne, čia ne aš ir ne Indraja gerai prasisukam, tėvai gerai prasisuka :) Labai praktiška, sakyčiau, ypač vargšams studentams (čia aš apie save).
• Buvau knygų mugėj. Kaip nebūsiu... Ten man viskas patinka, net kvapas toks specifinis yra. O kai važiavau į Vilnių, buvo Labai Ankstyvas šeštadienio rytas, toks žiauriai ankstyvas, kėliaus gal pusę penkių, tai pirmą kartą mačiau moterį autobuso vairuotoją. Mieste, aišku daug jų, bet turiu omeny Kaunas – Vilnius autobusą. Labai pralinksmino tokio vyro (prieš kurį apsikvailinau, nes jo paklausta nežinojau nei kiek autobuso, nei kiek traukinio bilietas kainuoja...) reakcija: pamatęs vairuotoją, pasakė „vajėzus, boba už vairo“. Ir tikrai truputį įdomiai vairavo ta moteris. Dažnai važiuodavo viduriu kelio, tvarkingai būtent ant tos skiriamosios juostos. Ir dar vis rodydavo posūkį, bet niekus nesukdavo. Bet nieko, kadangi buvo tikrai labai anksti, nebuto mašinų beveik išvis.
• Išsiaiškinau, kam greitkelyje Kaunas – Vilnius yra keisti apšviesti kelio ruožai, kai šalia nei miesto, nei nieko nėra, tik miškas, na, bent jau kam skirtas vienas iš jų. Vienoj pusėj yra savartynas, kitoj pusėj miške šalaškėse bomžai gyvena. Tai jie ir eina per autostradą vis, nors aš tai nei karto nesu mačius, bet vis tiek – valstybė saugo bomžus. Čia visi gerai žino, kurioj vietoj, nes kai šilta būna, tai iškart pasijunta, iš kurios pusės vėjas pučia:)

Uf, daug čia visko prirašiau, turbūt pirmą kartą tiek, bet kad labai produktyvus metas.

Dar papildysiu: eilinį kartą nesižaviu paštu. Čia prieš kelias dienas gavau kvietimą ateit į paštą pasiimt registruotą laišką. Visų pirma, tai Kaune registruotus laiškus atneša į namus, antra, tai gavau ne viena kvietimą, o tris, vienas pirmas išrašytas prieš pusantros savaitės, kiti - pakartotiniai. Bet esmė tame, kad aš kasdien tikrinu pašto dėžutę, ir visus tris man atnešė kartu. Štai kaip naujininkuose nešamas paštas.

2009 m. vasario 3 d., antradienis

Noriu į kiną

Radau To Vokiečio, Kur Man Patinka, fotobloge tokią baisiai jaukią nuotrauką ir taiiiip užsimaniau į kiną. Nelaimei, nerodo praktiškai nieko, ko aš nebūčiau mačius :)
Tai kol kas džiaugiuosi vien nuotrauka. Oooch, moka tas vyrukas fotografuot, moka.

2009 m. vasario 1 d., sekmadienis

Vasaris tai jau beveik vasara

Va neseniai vėl parsiradau iš Šalčininkų, kur eilinį kartą linksminausi matydama Tikrą Žiemą. Ėjau vakare (kai jau absoliučiai tamsu) ir nors jau nebebuvo to "nors pirštu į akį durk" efekto, nes kai sniegas yra, tai vis tiek baltumas matosi (plius dar mėnulis išlindo), pamačiau kitą baisiai gražų dalyką. Visų pirma, tai visur šiaip daug sniego buvo, o kadangi tik neseniai buvo išsigiedriję, tai dieną apsnigo ir gatvę. Žodžiu, viskas padengta sniegu. Ir padedant fantastiškam Šalčininkų (kaip manot, iš kur pavadinimas kilo?) šalčiui taaaiiiip pradėjo blizgėt visas tas sniegas... Ir nepaprastai atsigavau kažkaip, nes kai IR labai šalta, IR labai tamsu, IR mėnulis šviečia, IR daug sniego, IR viskas blizga aplinkui, IR nei vieno žmogaus ar mašinos nėra, tik kartais šunys paloja, tai ooooch. Aukščiausias laimės laipsnis :)

Tada prisiminiau kažkurią iš tų žiaurių lietuviškų pasakų. (Dabar gėda, nes ne itin gerai atsimenu, tiksliau beveik nieko neatsimenu, bet esmė ne detalės). O buvo taip... Gyveno mergaitė, brolis(-iai?) ir pamotė, tada kai brolis(-iai?) kažkur išjojo, iškasė pamotė gilią duobę po slenksčiu, pripylė žarijų ir pasišaukė mergaitę, kad tai reiktų per slenkstį pereit. Vargšė ėjo, įkrito ir sudegė. Tada pamotė surinko pelenus ir išpylė laukan. Atėjo žala karvė ir sulaižė tuos pelenus, tada neatsimenu neatsimenu neatsimenu, bet kažkaip sužinojo brolis(-iai?) apie blogus darbus pamotės, ištepė degutu žirgą ir liepė pamotei iš pradžių vieną ranką padėt ant šono, tada, kai ta pradėjo rėkt prilipusi, pasiūlė antrą ranką pridėt, kad atsistumtų ir pirmąją pabandytų atlipint. Galų gale pamotei visai prilipus, pavarė žirgą ir lakstė tol, kol kaulus pamotės išbarstė, tai dabar kai sniegas blizga, tai čia vadinasi, tos pamotės... hmm... likučiai :)

O jeigu toliau taip nelabai intelektualiai, tai va šitas paveiksliukas mane kažkaip nenormaliai prajuokino.


Bet taip nesveikai smarkiai prajuokino, nes pastaruoju metu turbūt kažkaip mažai juokiuos. Gal nieko juokingo nenutinka, o filmus žiūriu tokius chmmm... Va, pabaigiau to fantastinio serialo, apie kurį anksčiau rašiau, pirmą sezoną. Ir taip kietai ten viskas! Neatsitiko absoliučiai nieko. Na, žinoma, kažkokie įvykiai buvo, vienas ten nuėjo, kitas su kažkuo pašnekėjo, bet aš apie kitką kalbu - na, pavyzdžiui, nepaaiškėjo, kad kas nors, kas pradžioj atrodė geras, iš tikro yra blogas, niekas neįgijo jokių superpowers ir šiaip... Bet anaiptol nesu nusivylusi. Dabar siunčiuos antrą sezoną, kuris, beje, dar lėčiau besisiunčiantis nei pirmasis.

Čia dar žiauriai ne į temą: mano katė atsinešė iš virtuvės, kur yra jos lėkštė, savo maisto, pasidėjo ant mano skaitomos atverstos Čechovo biografijos (kuri labai tepli), valgo ir nenuleidžia nuo manęs akių. Aišku, čia didelės meilės apraiška, nes ji nori pabūt su manim. Gaila man visai gyvūnėlio. Pastaruoju metu aš dvi dienas nebūnu namie, atvažiuoju, pašeriu katę, pamiegu ir vėl dviem dienom išvažiuoju. Bet nieko, tuoj vėl mokslai prasidės, tai net ir labai norėdama niekur iš namų nedingsiu...

sori, jei kur trūksta p raidžių - pas mane neveikia klavišas.