Vasaris tai jau beveik vasara

Va neseniai vėl parsiradau iš Šalčininkų, kur eilinį kartą linksminausi matydama Tikrą Žiemą. Ėjau vakare (kai jau absoliučiai tamsu) ir nors jau nebebuvo to "nors pirštu į akį durk" efekto, nes kai sniegas yra, tai vis tiek baltumas matosi (plius dar mėnulis išlindo), pamačiau kitą baisiai gražų dalyką. Visų pirma, tai visur šiaip daug sniego buvo, o kadangi tik neseniai buvo išsigiedriję, tai dieną apsnigo ir gatvę. Žodžiu, viskas padengta sniegu. Ir padedant fantastiškam Šalčininkų (kaip manot, iš kur pavadinimas kilo?) šalčiui taaaiiiip pradėjo blizgėt visas tas sniegas... Ir nepaprastai atsigavau kažkaip, nes kai IR labai šalta, IR labai tamsu, IR mėnulis šviečia, IR daug sniego, IR viskas blizga aplinkui, IR nei vieno žmogaus ar mašinos nėra, tik kartais šunys paloja, tai ooooch. Aukščiausias laimės laipsnis :)

Tada prisiminiau kažkurią iš tų žiaurių lietuviškų pasakų. (Dabar gėda, nes ne itin gerai atsimenu, tiksliau beveik nieko neatsimenu, bet esmė ne detalės). O buvo taip... Gyveno mergaitė, brolis(-iai?) ir pamotė, tada kai brolis(-iai?) kažkur išjojo, iškasė pamotė gilią duobę po slenksčiu, pripylė žarijų ir pasišaukė mergaitę, kad tai reiktų per slenkstį pereit. Vargšė ėjo, įkrito ir sudegė. Tada pamotė surinko pelenus ir išpylė laukan. Atėjo žala karvė ir sulaižė tuos pelenus, tada neatsimenu neatsimenu neatsimenu, bet kažkaip sužinojo brolis(-iai?) apie blogus darbus pamotės, ištepė degutu žirgą ir liepė pamotei iš pradžių vieną ranką padėt ant šono, tada, kai ta pradėjo rėkt prilipusi, pasiūlė antrą ranką pridėt, kad atsistumtų ir pirmąją pabandytų atlipint. Galų gale pamotei visai prilipus, pavarė žirgą ir lakstė tol, kol kaulus pamotės išbarstė, tai dabar kai sniegas blizga, tai čia vadinasi, tos pamotės... hmm... likučiai :)

O jeigu toliau taip nelabai intelektualiai, tai va šitas paveiksliukas mane kažkaip nenormaliai prajuokino.


Bet taip nesveikai smarkiai prajuokino, nes pastaruoju metu turbūt kažkaip mažai juokiuos. Gal nieko juokingo nenutinka, o filmus žiūriu tokius chmmm... Va, pabaigiau to fantastinio serialo, apie kurį anksčiau rašiau, pirmą sezoną. Ir taip kietai ten viskas! Neatsitiko absoliučiai nieko. Na, žinoma, kažkokie įvykiai buvo, vienas ten nuėjo, kitas su kažkuo pašnekėjo, bet aš apie kitką kalbu - na, pavyzdžiui, nepaaiškėjo, kad kas nors, kas pradžioj atrodė geras, iš tikro yra blogas, niekas neįgijo jokių superpowers ir šiaip... Bet anaiptol nesu nusivylusi. Dabar siunčiuos antrą sezoną, kuris, beje, dar lėčiau besisiunčiantis nei pirmasis.

Čia dar žiauriai ne į temą: mano katė atsinešė iš virtuvės, kur yra jos lėkštė, savo maisto, pasidėjo ant mano skaitomos atverstos Čechovo biografijos (kuri labai tepli), valgo ir nenuleidžia nuo manęs akių. Aišku, čia didelės meilės apraiška, nes ji nori pabūt su manim. Gaila man visai gyvūnėlio. Pastaruoju metu aš dvi dienas nebūnu namie, atvažiuoju, pašeriu katę, pamiegu ir vėl dviem dienom išvažiuoju. Bet nieko, tuoj vėl mokslai prasidės, tai net ir labai norėdama niekur iš namų nedingsiu...

sori, jei kur trūksta p raidžių - pas mane neveikia klavišas.