Šmutkės

Šiandien kažkokia baisiai netikus diena buvo.
Ėjau į Fred Aldous užsipirkt visokių paišymui braižymui dalykų. Negalėjau neiti, nes sekmadieniais nedirba.
O oras buvo kažkokia klaikybė. Kintančios krypties uraganinis vėjas ir lietus. Kitaip tariant, skėčio skleist neįmanoma, nes sulužtų per pirmas penkias sekundes, o lija, kaip jau anksčiau sakiau, ne lašais tokiais kaip Lietuvoj, bet visas oras tampa pilnas vandens. Permirkau kiauriai per tas dvi minutes, kol iki stotelės nuėjau. Vėliau, jau išlipus iš autobuso ir gavus naują lietaus dozę užmačiau savo atvaizdą vitrinoje ir nuoširdžiai paklaikau. Matyt palikau protą namie, nes išėjau palaidais plaukais. Tai atrodžiau kaip Eris iš dreamworks animacinio filmo apie Sinbadą. Kas nežiūri multikų, tai hm, kaip čia paaiškinus, kai paneri po vandeniu, tai plaukai taip keistai į visas puses ir į viršų juda. Va taip ir aš atrodžiau, o turint omenyje, kad plaukai šlapi ir todėl sunkūs, galima įsivaizduoti, koks vėjo uraganiškumas. Bet visi taip atrodė, niekas nesugebėjo skėčio išsiskleist.
Kai jau pasiekiau parduotuvę buvau kaip reikiant nusmurgus. Bet kaip pradėjau rinkti, ko čia man reikia, įsivariau dar didesnę neviltį. Nusipirkau gal dešimtadalį to, ko man reikėjo ir išleidau grubiai devyniasdešimt litų. KLAIKIOS kainos čia. Rūbai, tarkime, pigesni, maistas irgi nebrangus, bet visa kita smarkiai brangiau. Ačiū dievui, rapidografus susipratau iš namų įsidėt, nes net Lietuvoj vienas apie keturiasdešimt litų kainuoja, UK gal pusantro karto brangiau tos pačios firmos...
Įdedu nuotauką, ką nusipirkau - be galo mažai daiktų. Vogue žurnalas nesiskaito, čia šiaip pasiėmiau paskaityt - mūsų female only bendrabutis prenumeruoja kalną moteriškų žurnalų - tiek mėnesinių, tiek savaitinių, tai skaityt visada yra ką:)
O kai jau parsiradau namo (spėkit, kaip atrodė mano popierius po to lietaus), supratau, kad vienintelė nešlapia mano kūna dalis yra kojos - ačiū dievui už mano baikerio batus. Tarp kitko, pagal visus tuos mano vartytus žurnalus tokie batai yra šio sezono madingumo viršūnė. Nors tiek gerai:)
Paskui ėjau pas Mikiko pažiūrėt, kaip jai sekas, nes ji jau vakar peršalo. Valgėm sušį, kuris man atrodė didžiai skanus, o japonei nelabai, sakė, nepakankamai autentiškas, tai man daugiau liko :D:D:D
Ir šiaip Mikiko yra nereali, ji bendrauja tik su manim iš viso bendrabučio, kitom nebent labas pasako, bet ir tai ne pirma. Ta prasme, jei su ja sveikinasi, atsako, jei ne, tai nieko ir nedaro:) Smagu tokią normalią draugę bendrabutyje turėti. Aišku, lietuvės iš mano kurso yra nepalyginamai geriau, nes kartais nesveikai norisi tiesiog lietuviškai papliurpt arba lietuviškų bajerių. Arba lietuviškai pasibėdavot, kaip visiem mums čia UK pinigų trūksta:)
Ir dar - užsirašiau į bendrabučio futbolo komandą. Ne visai savo noru, bet vakar grįžau iš rytinio bėgiojimo parke, pamate panos britės, kad bėgu, ir pradėjo kalbint kalbint ir prikalbino. Visų pirma, tai nemoku žaisti futbolo, antra, neturiu supratimo, iš kur paimsiu laiko tam.
Ai nu. Kaip nors.

Ir ju buvau pamiršus - šiandien atvežė man vadovėlį iš amazon'o, kurį vakar nusipirkau. Pristatymas nieko nekainavo... Sakyčiau, baisiai greitas servisas, juolab kad savaitgalis.

Milanas

Oki, dabar uždėjau skalbimą, tai niekur neisiu, kol neišsisuks skalbiniai, vadinasi, turiu laiko parašyt apie Milaną.
Nuotraukas sudėsiu gale, beje, nedėsiu visokių žymių objektų, tarkim katedros ar la Scalos, nes galima susivest google "milan" ir išmes visų tų pastatų nuotraukas, žymiai gražesnes ir geresnės kokybės. Nors pati turiu daug tokių nuotraukų su lankytinais objektais. Fotografavomės gausiai ir tradiciškai turistiškai - "aš ir paminklas", "aš ta pačia poza ir žymus pastatas". Bet nedėsiu tokių.

Taigi. Visų pirma, aš Italijoje buvau buvusi tik Florencijoje ir Venecijoje. Labai patiko pastatai, bet visa kita labai nepatiko. Atsimenu tuos miestus kaip pilnus šiukšlių, elgetų ir juodukų, brukančių pirkti visokias nesąmones, tai ir į Milaną keliavau to tikėdamasi.
Su Rugile transportavomės taip: ji atvažiavo pas mane į Manchesterį, pernakvojo, tada iš ryto važiavom į Liverpoolį, nes iš jo ryanair'as skraido. Likau gana pasibaisėjusi oro uostu. Netvarkingas, labai jau minimalistinis ir šiaip toks fe... Matyt, pigus, dėl to ir ryanairas ten. Tiesa, čia juk buvo mano pirma kelionė su ryanair. Nepatiko servisas. Tarkim, parašyta, kad gate'as užsidaro tą ir tą valandą. Stovi žmonės eilutėj, laukia. Dešimt minučių po to, kai jau turėjo užsidaryt gate'as, ateina kas nors iš darbuotojų ir pradeda laaabai lėtai leist žmones. Tai logiška, kad ir išskrendama vėliau. Lėktuve nuolat reklamos, siūlo vis ką nors pirkt, arba partnerių paslaugas. Va, ką gauni, jei nori pigiau skrist. Nors... lėktuvo bilietai pirmyn atgal mums atsiėjo apie septyniasdešimt litų, kas, manau, yra nesveikai pigu. Bet tikrai nesirinkčiau ryanairo skrydžiams su persėdimu.

Atskridom į Bergamo, tada valandą važiavom iki Milano stoties ir iš jos metro nuvažiavom iki savo vienos žvaigždutės viešbučio, kuriame nešnekėjo angliškai:)
Bet nebuvo labai baisus tas viešbutis, rajonas irgi ponormalis...
O kai kitą rytą išėjom į miestą buvau labai maloniai nustebinta. Kaip jau sakiau, tikėjausi šiukšlių ir elgetų, bet tikrai labai tvarkinga viskas. Gal dėl to, kad mažai turistų Milane, žmonės atvažiuoja nebent apsipirkinėt, o ne į pastatus žiūrėt. Kitaip tariant, miestas labai labai gražus, tvarkingas, tų juodukų prekeivių buvo keletas, bet tokie pakankamai neįkyrūs. Be galo šilta, maždaug 27 laipsniai visą laiką, tai vos ne per karšta...

Iš pradžių vaikščiojom tiesiog kur akys veda, nes nuorodų nėra JOKIŲ, prie pastatų neparašyta NIEKO, prie paminklų irgi NIEKO. Žodžiu, matai pilį, bet nežinai nei kaip ji vadinasi, nei kada pastatyta - nieko. Vėliau nusipirkom žemėlapį, kuriame buvo bent jau itališkai pavadinimai surašyti. Nes kai nieko taip ir neparašyta, tai pradžioj pražioplindavom tiesiog pastatus. Buvom šalia la Scalos ir fotografavomės prie rožyno. Paskui kai sugrįžom jau tikslingai su žemėlapie jos ieškodamos, gana kvaila buvo. Mano teorija dėl tų užrašų nebuvimo yra kad jie taip skatina žmones pirkti turistinius gidus arba samdytis ekskursijas.

Hm, kas dar. Miestas vienas iš brangesnių, kuriuose esu buvus. Centre, senamiestyje nėra jokių perduotuvių, kur tarkim, būtų galima gėrimo nusipirkti, o karšta tai kaip reikiant... Tada belieka eiti į kavines užkandines ir t.t., kur kolos buteliukas kainuoja tris eurus. Mes valgėm makdonalduose, nes (laimei) kainos ten tokios pačios visam pasaulyje. Apskritai makdonaldas yra dažnas turistų išsigelbėjimas keistesnėse šalyse - ir pigu, ir žinai, ką gausi. Aišku, nuėjom paskiau ir į prašmatnią itališką kavinukę vakarienės:)

Milane irgi yra imigrantų problema, jie prisileidę kažkokių, mano akimis, mongolų gymio žmonių. Visur jų pilna ir labai gadina vaizdą. Metro irgi jų pilna. O patys metro traukiniai gana aptriušę. O jei su vokiškais lyginti, tai klaikūs kledarai:)

Oi, šita nuotrauka man labai patiko. Čia mūsų vienos žvaigždutės viešbutyje - parašya "mini baras", atsidarai...

O viduje šiukšliadėžė:)

Čia gigantiška galerija - prekybos centras. Garsūs dizaineriai - matosi nutaukoje Prada ir LV

O šalia jų mūsų pinigų taupytojas makdonaldas:)

Čia tos galerijos grindys mozaikinės. Man labai patiko...

Va šitą nuotrauką turėjau omenyje, kai sakiau, kad fotografavomės prie gėlyčių ir nepamatėm la scalos. Taigi čia aš, rožės ir paminklas da vinčiui, kurį irgi iš pradžių pražiūrėjom, net jo dalis nukirsta nuotraukoje:D

Nenusakomai keista vandens spalva parke. Žalių plotų Milane tikrai sočiai...

Aš ir kažkokie žmonės, nusėdę katedros aikštę. Fone matosi katedros siena, į kurios vidų įleido tik mane, o Rugilės ne, nes pagal juos ji buvo nepadoriai apsirengus - su šortais. Pfff...

Neturiu tokios nuotraukos su savimi, kad ir pilis, ir fontanas matytųsi, tai įdedu su Rugile. Man tai pilis čia taaaiiip tarybų sąjungą primena... Nors iš kitų pusių ir iš vidaus tai tokia ispaniško stiliaus tvirtovė. Būtent tvirtovė, o ne pilis.

Parkas ir aš ant žolės. Kiek džiaugsmo buvo, kad galima pagulėt ant žolės, nes UK tai nelabai išeitų. Bet mes ten visai išsimurzinom begulėdamos...

Sakiau, nedėsiu nuotraukų prie lankytinų objektų, bet man šita vieta šiaip labai patinka. Čia yra vienas iš tos pilies kiemukų, tas baseinėlis ir kolonada fone labai kaip iš filmo ar pasakos.

Kažkoks pavėsingas užkampis pilyje. O pavėsio norėjosi jau. Paskutinę dieną jau buvom ir pavargę nuo vaikščiojimo, ir nuo saulės.

Pilies centrinis kiemas ir aš. Kiemas tai didelė dykuma - keptuvė, nes ten neužpučia vėjas, tai taaaiiip karšta...

Vienas iš daugelio valgymų makdonalde.

O čia mano maistas - italai nebūtų italai. Net tas tipines mano daugybę kartų Lietuvoje valgytas makdonaldo salotas visai kitaip paruošia. Visų pirma, gavau aliejaus ant jų, o ne kažkiokio balto marmalo, antra, dar kažkokių ruginių pagraužiminių lazdelių davė, o ir šiaip skanesnės salotos.

OOO, čia aš ir mano prašmatnieji ledai. Aš nesu ledų mėgėja, bet ėmėm su Rugile ir susigundėm visai prieš išvažiuodamos. Nusipirkau citrininį šerbetą, kuris buvo tikroje citrinoje.

Iš arčiau ledai.

D&G reklamos stotyje. Labai gražiai atrodo.

O pabaigai picos automatas!!! Va šito dar gyvenime nebuvau mačius, čia bergamo oro uoste.

Paskaitos

Vis dar neprisiruošiu sudėt Milano nuotraukų - gyvenimo tempas kažkoks nesveikas - nieko nespėju.
Šiandien paskaitos buvo nuo pat ryto iki šešių vakaro, tai jaučiuosi išsunkta. Tikrai nėra lengva tiek laiko išlaikyt dėmesį, juolab kad pasakiškai fantastinis oras lauke. Netgi savo pusrūsiniame kambaryje miegodama pabudau nuo saulės. Pasirodo, mano langai į pietryčius - jėėėj. O per pietų petrauką taupumo sumetimais nevalgydama sėdėjau ant suoliuko parkelyje ir kroviau savo saulės baterijas. Visai nebuvo šalta su trumpom rankovėm. Vos ne vasara:)

Apie pačias paskaitas - šiandien turėjom tris. Viena vadinosi body spaces and hats ir buvo truputį šūdmaliavimas. Vedė pirmo kurso lyderė, tai daugiau kažkaip šnekėjom apie bendrus studentiškus reikalus, o likusį laiką buvo tiesiog painiava. Tema paskaitos labai tokia... hm, net nežinau, kaip čia pasakius...priplaukus gal. Kitaip tariant, nesužavėjo manęs. Išvis nemėgstu, kai man moterys ką nors aiškina.

Toliau buvo technologies paskaita, kuri nesveikai patiko. Dėstytojas labai fainas, rimtas senas architektas, mokėmės apie medieną, tai kad taip išsamiai kas nors ką nors aiškintų dar negirdėjau. Be galo įdomi ir visapusiška paskaita. Ant ekrano ėjo power point'o pateiktis, kurioje daug visokios informacijos ir paveiksliukų. Ją mes gaunam vėliau, tai patys persiskaitom. O dėstytojas pabrėždavo, kas svarbu, bet didžiąją laiko dalį pasakodavo tai, ko nėra pateiktyje. Pradėjom nuo pagrindinių terminų ir pačios medienos sandaros, tada ėjom apie savybes, kaip kur balduose, pastatuose naudojama, sujungimai, kaip gaminamas laminatas, kaip sluoksniuojama ir t.t. Paskui apie pritaikymą, apskritai rodė, ką įdomaus galima architektūroje išpešt iš medienos, paskui skaitė short story tokią alegorinę, žodžiu, be galo įdomu IR informatyvu. Paskaitos pabaigoj taip nuoširdžiai plojau, kad net delnus paskaudo:)))
Tiesa, jis dar aiškino, kaip patiem pasigamint baldus universiteto dirbtuvėse...

O trečia pasktaita (beje, paskaitos laaabai ilgos, ne taip, kaip Lietuvoj pusantros valandos) vadinosi Humanities. Čia, kiek suprantu, jie moko apie santykį su architektūra, tokią teorinę pusę nagrinėja. Dėstytojas irgi fainuolis, toks žilas, apvalutis ir labai įdomiai juda - tarsi šoktų, tarsi fechtuotųsi. Baisiai sąmojingas ir labai tiesiai šviesiai šneka. Atsinešė mac'ą, kuris neprisijungė prie projektoriaus, tai nepasimetė ir kelias valandas vedė paskaitą improvizuodamas - atsidarė savo blogą ir pasakojo pasakojo pasakojo. Humanities paskaitoje yra be galo daug architektūros istorijos (džiaugsmo šokis džiaugsmo šokis), tikrai labai dėl to džiaugiuosi. Mėgstu baisiai meno istoriją ir šiaip čia mano stiproji sritis.
Taigi po visos dienos paskaitų išėjau alkana, pavargus ir su išsunktom smegenim, bet baisiai laiminga.
Nes šiaip tai ketvirtadieniai yra vienintelė diena, kai turime normalias paskaitas, pirmadienį irgi visą dieną esame universitete, bet ten yra studijos darbas - sėdim su savo projektais ir plėtojam juos. O antradienį turime dirbtuvėse praktinius užsiėmimus, tai irgi ne paskaitos.
Smagu, kad yra daugiau lietuvių kurse, tikrai kartais labai norisi savo kalba pašnekėt arba pasitart, jeigu ko nors nesupranti.

Beje, šiandien užsirašiau į savo bendrabučio futbolo komandą.
Dar nežinau, iš kur paimsiu tam laiko, juolab kad vėl truputį griebiu vertimus - visgi nesveikai brangiai atsieina visokios architektūrinės smulkmenos ir nesmulkmenos.

Pirmi įspūdžiai iš Manchesterio

Jau esu čia maždaug pusantros savaitės, bet tik dabar pavyko išmedžioti iš savęs laiko parašyti blogui. Pagal teisybę neturėčiau iš viso taip trumpai tebuvus ko nors rašyt, nes dar nepakanka laiko bendram vaizdui susidaryti, juolab, kad penktadienį išskridom į Milaną su Rugile, grįžom tik pirmadienį (vakar), tai išvis mažai mažai aš čia tebuvau. Bet paskiau imsiu ir pamiršiu viską.
Taigi - jeigu trumpai - žmonės nevalyvoki, bet ne tokie kvaili, kaip tikėjausi. Gal čia dėl to, kad architektūrą studijuoju, o tai tikrai viena sunkiausių specialybių.
Miestas - gražus, įdomus, turtinga architektūra, bet reikia remonto ir truputį šiukšles parinkti.
Pats miesto gyvenimas - be galo judrus, šiuolaikiškas, beje, pats miestas klaikiai painus. Tikrai nėra taip, kad prastai orientuočiausi aplinkoje, bet čia... Jeigu gali gatvė išsišakot, tai išsišakoja, vingiuoja, pinklioja, keičia lygius ir t.t. Turisto nedžiaugsmas.
Labai gera muzika visur - parduotuvėse, kavinėse, šiaip bet kur, kur girdisi.
Oras - kol kas nešalta, bet jau kai lija, tai lija. Jausmas toks, lyg šalia krioklio stovėtum - visas oras pilnas vandens - vandens, o ne drėgmės - tai peršlampa absoliučiai viskas, nesvarbu, kad su skėčiu.
Mokslai - kol kas dar mažai buvo pačių paskaitų, bet darbo nesveikai - taip pat daug, kaip ir Lietuvoj buvo, na, bent jau ne naujiena.
Bendrabutis - gigantiškas mega minusas, kad mano kambarys yra rūsyje. Iš tikrųjų tai cokoliniame aukšte, bet vadinu jį rūsiu. Langas yra, normalaus dydžio, bet palangė prasideda maždaug sulig mano kakta. Nešalta, tvarkinga, gal ne super gražu, bet labai jauku. Gyvena vien tik merginos, vaikšto visos su pižamytėm, chalačiukais ir šiaip paprastai, nesidabina baisiai - smagu, plius mūsų yra tik pusantro šimto, tai su daug kuo pabendrauju, tuose tūkstantiniuose bendrabučiuose nėra net šansų visus žmones pažinoti. Labai įdomus pats bendrabučio planas - pastatas tikrai senas, tai visokie koridoriukai, kiemukai, laiptai netikėtose vietose, pinkliojimai. Graži biblioteka, pilna senų (nuo devyniolikto amžiaus pradedant) knygų.
Maistas - mano bendrabutis yra su maitinimu, todėl iš pradžių truputį nerimavau, kas bus, jei nepatiks, bet pasirodo, kad toooobulas maistas. Tarkim, galiu parašyt, ką šiandien valgiau vakarienei- krevečių troškinį su virtom cukinijom ir ryžiais, graikiškų salotų, jogurto, pudingo ir vynuogių. Kitaip tariant, maisto daug - pasirinkimas iš trijų karštų - mėsa, žuvis, vegetariškas, du daržoviniai garnyrai, keli - bulvės, makaronai, ryžiai - kitokie garnyrai, salotų baras, kur pats ko nori kiek nori dediesi ir paskui desertai ir vaisiai. Beje, aš tiek daug valgau, nes gaunam tik pusryčius ir vakarienę, pietų ne, o stengiuosi pataupyt, kad nereikėtų nieko pirkti dieną, privalgau sočiai namie ryte ir vakare. Kol kas sekasi gerai:)
Yra mane nustebinusi savo geru įrengimu treniruoklių salė, kurioje, kiek suprantu, britės nelabai nori lankytis (tingi). Ir gerai, man smagiau bus vienai, kai nereiks laukt eilutėj prie kokio treniruoklio. Vyksta du kartus per savaitę jogos ir aerobikos užsiėmimai - tik šito bendrabučiuo gyventojoms. Baisiai gerai, nes nereikia niekur per lauką eit, kitaip su anglišku klimatu, spėju, būtų didesnė pagunda nenueiti:)
Iki universiteto nueinu pėsčiom. Paskaitos vyksta keliose vietose, iki tolimiausios einu maždaug pusvalandį, iki artimiausios - dvidešimt minučių. Taigi pasivaikščiojimo pakanka.
Beje, visai šalia mano gatvės yra parkas, taigi ir gamtoje pabūti galima.

Paskaičiau, ką parašiau, tai kol kas toks vaizdas, kad maistas yra mano didysis gyvenimo džiaugsmas :D Ne, pagal teisybę didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas dabar yra miegojimas, nes jo labiausiai trūksta:)
O didžiausias stresas yra rankų plovimas. Vis dar nepriprantu prie tų dviejų debiliškų kranų, tai plaunuosi po šaltu. Kiek mačiau, ir pačios britės taip daro, tai kuriem galam, apskritai reikia to karšto vandens krano??? arrrrgh.

Hm, kas dar. Šiandien tikriausiai jau neprisiversiu parašyt apie Milaną. Reikia visų pirma nuotraukas atrinkti. Bendrai paėmus buvo baisiai fainai, šilta - šortukai, maikutės ir basutės ir atostogos nuo streso - vis tiek nori nenori yra to streso pradedant naujoje šalyje gyventi....

O dabar nuotraukos. Nedaug dėjau, nes labai ilgai užtrunka, o noriu miego.


Čia viena iš pirmųjų nuotraukų, darytų dar iš autobuso (universitetas pasiėmė oro uoste ir nuvežė į bendrabutį, net daiktus kažkokie kinietukai sunešiojo). Kiek užmačiau, devyniasdešimt procentų miesto taip atrodo - raudoni namukai baltais langiukais.

Centrinis mano universiteto pastatas. Dešiniame sparne yra fantastinio grožio muziejus...
Jo viduje negalima fotografuoti, tai iš interneto imu nuotrauką, nes negaliu neparodyt. Ten vos ne kasdien užeinu, nes visi muziejai nemokami...



Kažkur centre miesto.

Mano gatvė.

Kažkaip labai kreivas horizontas visose nuotraukose, tik dabar pastebėjau :D Čia mano virtuvė.

Irgi virtuvė, kitas šonas.

Biblioteka bendrabučio. Gal dabar nelabai kietai atrodo, nes diena fotografavau - vakare žymiai gražiau. Oi, man ji labai labai patinka.

Mieste kažkokia aludė. Tokių daug, baisiai esu patenkinta, nes visos tokios kaip iš pasakos - su truputį psichodelinėmis iškabomis, senoviškos ir skambiais pavadinimais.

Mano kambarys.

Toliau mano kambarys.

Vėl mano kambarys. Baldų išdėstymas kitiems atrodo kaip spąstai, bet čia aš pati taip susitumdžiau, kad daugiau vietos būtų ir esu labai patenkinta savimi.

O čia pati geriausia vieta - Hard rock cafe. Buvom nuėję su Rugile. Laaaabai patiko viskas. Nėra girto jaunimėlio, tik ramesni žmonės ir šiaip mmm...hard rock cafe...

Aš hard rock cafe ir mano bailey's

Naktį centro centre, norėjom prie fontanų fotkintis, bet kai tik išsitraukiau fotoaparatą, jie puf ir nustojo bėgt.

Aš Manchesterio traukinių stotyje ir kažkokia moteris:)
Su ta traukinių stotimi tai kažkas labai nepaskaičiuota. Nesuvaldyti žmonių srautai, labai trūksta atsisėdimo ir šiukšliadėžių, žodžiu, nepagalvota apie svarbiausius dalyus.

Beje, mano liūdesys čia yra, kad neradau nei vienų skanių saldainių!!! Turiu omenyje NE ŠOKOLADĄ, bet šiaip saldainius. NE ŠOKOLADINIUS. Aš esu cukroholikė maniakė, bet gal per daug išranki. Ko tik ragavau, viskas buvo arba nesveikai tik saldu, arba tokio sintetinio skonio, kad net neina suprast, ką valgau.

medžiok medžiok pakrikimas

Esu didžiai stresinėje būsenoje. Poryt, o jeigu tiksliau, rytoj nakčia iškeliauju į Angliją. Truputį nenoriu, nes gaila katę palikt, truputį noriu, nes jau atsibodo tas nervavimasis dėl kelionės - jau kokias tris dienas panikuoju, bet net pati nesuprantu, dėl ko, be to, vakar naktį man įkando auslinda, bent jau tarp mūsų su Indraja paprastai žinoma kaip landuonis:



Vėlgi, jei tiksliau, tai ne įkando, o įgnybo su savo bjauriom žnypliukėm. Neturiu supratimo, kaip ji pateko į namą, bet jai labai nepasisekė, nes kai aš toks nervų kamuoliukas, tai kaip puoliau ją... Ojoj. Brrr, dar dabar pagalvoju, kaip bjauru.

Mano kambarys atrodo kaip po atominės bombos, dar nesusidėjau daiktų, o kai turiu laisvo laiko, bandau mintis nuo neturinčio pagrindo nervavimosi atitraukti žiūrėdama nerimtus filmus. Visai kątik pažiūrėjau Bridžitos Džouns dienoraštį (tą seną pirmą dalį) ir likau visai patenkinta. Smagus, geras ir netgi pamokantis filmas, o tikėjausi, kad bus beviltiška kvailystė.

O pas mus pievoj už tvoros yra širšių lizdas:

šakarmakar paskutinė vasaros diena

Čia prieš porą trejetą dienų užmačiau "paskutinę atotogų dieną", bet patingėjau žiūrėt, visgi ne kartą ir ne du mačiau, tiesiog maloniai nustebino, kad dar rodo televizijos tuos senus filmus.
Todėl dabar džiaugiuosi šiltu dar vasarišku oru, nes kiek žiūriu Mančesterio orus, tai visą laiką maždaug plius dvylika ir lija. Na, bent jau drabužių mažiau dėtis reikės - visi šviesūs arba vasariški atkrenta.
Lieka tik dvi savaitės iki mano didžiosios kelionės į UK, pastebiu, kad susikaupė tokių mažų dalykų, kuriuos reikia padaryt, o aš vis atidėliojau, galvodama "ai, dar toli ta anglija". Bet šiaip tai truputį neramu ir įdomu, kad bus, nes gana kreivai žiūriu į visą tą šalį. Nenoriu važiuot, aišku, kad nenoriu, bet jau iš nemalonios savo patirties žinau, kad turbūt niekur nebus blogiau, nei lietuviškuose universitetuose.

O šiandien Emanuelis asmeniškai pakvietė mane į savo parodos atsidarymą. Taaaiiip kietai - taip aš jį mėgstu, taip gerai jis mane išmokė tapyt ir taaaaiiiip smagu, kad vis dar mane prisimena - juk tada dar priešgimnazijiniai laikai buvo.

O dar - šunį laikyti yra košmaras. Nesvarbu, kiek valai, namai visąlaik purvini. Nors mane turbut labiausiai erzina, kad jis smirda. Na, gal nesmirda, turi pats iš savęs tokį specifinį nemalonų kvapą. Viešpatie, kaip kitaip negu katė - katė tobulai kvepia niekuo, gal kartais truputį šiluma ir vieną kartą mano kvepalais.

Ačiū true blood, mano playlistus po kiekvienos serijos papildančiam fantastiška muzika:

Pas mus per daug svečių - eina ir eina visokie tėvų draugai kaip per kokius pakelės namus. Sudėtinga taip gyventi - daug tvarkymosi, mažai atsipalaidavimo ir šiaip nieko nespėju. Neseniai pradėjau vaikščiot pas mamos draugę irgi architektę autocadu dirbti mokytis. Gavau knygą storumo per keturis pirštus. Ir kada man ją skaityt - gi svečiai visą laiką yra. Hrrr, pikta. O laikas iki išvažiavimo anglijon tik tik vis trumpėja.
Ir jau antrą kartą esant svečiams buvau mandagumo priversta gerti martinį, kuris, mano nuomone, yra pats šlykščiausias alkoholinis gėrimas. Kaip pelynų arbata, tik atšaldyta. Košmaaaaras.

O prie kietesnių dalykų:
Čia iš bbc.

Video appears in paper magazines

Magazine publishers are beginning to experiment with new technologies
The first-ever video advertisement will be published in a traditional paper magazine in September.
The video-in-print ads will appear in select copies of the US show business title Entertainment Weekly.
The slim-line screens - around the size of a mobile phone display - also have rechargeable batteries.
The chip technology used to store the video - described as similar to that used in singing greeting cards - is activated when the page is turned.
Each chip can hold up to 40 minutes of video.
The first clips will preview programmes from US TV network CBS and show adverts by the drinks company Pepsi.

VIDEO TECHNOLOGY
Screen uses liquid crystal display (LCD) technology
Each is 2.7mm thick with 320x240 resolution
Can store 40mins of video
Battery can be recharged via mini-USB
Rechargeable battery lasts up to 70 mins
Developed by LA-firm Americhip
They will appear in 18 September editions of the magazine distributed in Los Angeles and New York.

It's believed the new technology will cost much more than normal print ads.
However, BBC correspondent Rajesh Mirchandani said that in an increasingly competitive market, advertisers have realised that it is more important than ever to create attention for their product.
He likened the technology to the Daily Prophet - a newspaper with moving pictures described in the Harry Potter books.
It is not the first time that publishers have experimented with digital technology in magazines.
Last year, for example, men's lifestyle magazine Esquire published the first using e-ink technology, with a cover that flashed in alternating patterns.
E-ink is the technology used in the Sony Reader and Amazon Kindle electronic books.
Americhip, the developer of video-in-print, has also created magazine technology that appeals to various senses, including smell.