Paskaitos

Vis dar neprisiruošiu sudėt Milano nuotraukų - gyvenimo tempas kažkoks nesveikas - nieko nespėju.
Šiandien paskaitos buvo nuo pat ryto iki šešių vakaro, tai jaučiuosi išsunkta. Tikrai nėra lengva tiek laiko išlaikyt dėmesį, juolab kad pasakiškai fantastinis oras lauke. Netgi savo pusrūsiniame kambaryje miegodama pabudau nuo saulės. Pasirodo, mano langai į pietryčius - jėėėj. O per pietų petrauką taupumo sumetimais nevalgydama sėdėjau ant suoliuko parkelyje ir kroviau savo saulės baterijas. Visai nebuvo šalta su trumpom rankovėm. Vos ne vasara:)

Apie pačias paskaitas - šiandien turėjom tris. Viena vadinosi body spaces and hats ir buvo truputį šūdmaliavimas. Vedė pirmo kurso lyderė, tai daugiau kažkaip šnekėjom apie bendrus studentiškus reikalus, o likusį laiką buvo tiesiog painiava. Tema paskaitos labai tokia... hm, net nežinau, kaip čia pasakius...priplaukus gal. Kitaip tariant, nesužavėjo manęs. Išvis nemėgstu, kai man moterys ką nors aiškina.

Toliau buvo technologies paskaita, kuri nesveikai patiko. Dėstytojas labai fainas, rimtas senas architektas, mokėmės apie medieną, tai kad taip išsamiai kas nors ką nors aiškintų dar negirdėjau. Be galo įdomi ir visapusiška paskaita. Ant ekrano ėjo power point'o pateiktis, kurioje daug visokios informacijos ir paveiksliukų. Ją mes gaunam vėliau, tai patys persiskaitom. O dėstytojas pabrėždavo, kas svarbu, bet didžiąją laiko dalį pasakodavo tai, ko nėra pateiktyje. Pradėjom nuo pagrindinių terminų ir pačios medienos sandaros, tada ėjom apie savybes, kaip kur balduose, pastatuose naudojama, sujungimai, kaip gaminamas laminatas, kaip sluoksniuojama ir t.t. Paskui apie pritaikymą, apskritai rodė, ką įdomaus galima architektūroje išpešt iš medienos, paskui skaitė short story tokią alegorinę, žodžiu, be galo įdomu IR informatyvu. Paskaitos pabaigoj taip nuoširdžiai plojau, kad net delnus paskaudo:)))
Tiesa, jis dar aiškino, kaip patiem pasigamint baldus universiteto dirbtuvėse...

O trečia pasktaita (beje, paskaitos laaabai ilgos, ne taip, kaip Lietuvoj pusantros valandos) vadinosi Humanities. Čia, kiek suprantu, jie moko apie santykį su architektūra, tokią teorinę pusę nagrinėja. Dėstytojas irgi fainuolis, toks žilas, apvalutis ir labai įdomiai juda - tarsi šoktų, tarsi fechtuotųsi. Baisiai sąmojingas ir labai tiesiai šviesiai šneka. Atsinešė mac'ą, kuris neprisijungė prie projektoriaus, tai nepasimetė ir kelias valandas vedė paskaitą improvizuodamas - atsidarė savo blogą ir pasakojo pasakojo pasakojo. Humanities paskaitoje yra be galo daug architektūros istorijos (džiaugsmo šokis džiaugsmo šokis), tikrai labai dėl to džiaugiuosi. Mėgstu baisiai meno istoriją ir šiaip čia mano stiproji sritis.
Taigi po visos dienos paskaitų išėjau alkana, pavargus ir su išsunktom smegenim, bet baisiai laiminga.
Nes šiaip tai ketvirtadieniai yra vienintelė diena, kai turime normalias paskaitas, pirmadienį irgi visą dieną esame universitete, bet ten yra studijos darbas - sėdim su savo projektais ir plėtojam juos. O antradienį turime dirbtuvėse praktinius užsiėmimus, tai irgi ne paskaitos.
Smagu, kad yra daugiau lietuvių kurse, tikrai kartais labai norisi savo kalba pašnekėt arba pasitart, jeigu ko nors nesupranti.

Beje, šiandien užsirašiau į savo bendrabučio futbolo komandą.
Dar nežinau, iš kur paimsiu tam laiko, juolab kad vėl truputį griebiu vertimus - visgi nesveikai brangiai atsieina visokios architektūrinės smulkmenos ir nesmulkmenos.

Pirmi įspūdžiai iš Manchesterio

Jau esu čia maždaug pusantros savaitės, bet tik dabar pavyko išmedžioti iš savęs laiko parašyti blogui. Pagal teisybę neturėčiau iš viso taip trumpai tebuvus ko nors rašyt, nes dar nepakanka laiko bendram vaizdui susidaryti, juolab, kad penktadienį išskridom į Milaną su Rugile, grįžom tik pirmadienį (vakar), tai išvis mažai mažai aš čia tebuvau. Bet paskiau imsiu ir pamiršiu viską.
Taigi - jeigu trumpai - žmonės nevalyvoki, bet ne tokie kvaili, kaip tikėjausi. Gal čia dėl to, kad architektūrą studijuoju, o tai tikrai viena sunkiausių specialybių.
Miestas - gražus, įdomus, turtinga architektūra, bet reikia remonto ir truputį šiukšles parinkti.
Pats miesto gyvenimas - be galo judrus, šiuolaikiškas, beje, pats miestas klaikiai painus. Tikrai nėra taip, kad prastai orientuočiausi aplinkoje, bet čia... Jeigu gali gatvė išsišakot, tai išsišakoja, vingiuoja, pinklioja, keičia lygius ir t.t. Turisto nedžiaugsmas.
Labai gera muzika visur - parduotuvėse, kavinėse, šiaip bet kur, kur girdisi.
Oras - kol kas nešalta, bet jau kai lija, tai lija. Jausmas toks, lyg šalia krioklio stovėtum - visas oras pilnas vandens - vandens, o ne drėgmės - tai peršlampa absoliučiai viskas, nesvarbu, kad su skėčiu.
Mokslai - kol kas dar mažai buvo pačių paskaitų, bet darbo nesveikai - taip pat daug, kaip ir Lietuvoj buvo, na, bent jau ne naujiena.
Bendrabutis - gigantiškas mega minusas, kad mano kambarys yra rūsyje. Iš tikrųjų tai cokoliniame aukšte, bet vadinu jį rūsiu. Langas yra, normalaus dydžio, bet palangė prasideda maždaug sulig mano kakta. Nešalta, tvarkinga, gal ne super gražu, bet labai jauku. Gyvena vien tik merginos, vaikšto visos su pižamytėm, chalačiukais ir šiaip paprastai, nesidabina baisiai - smagu, plius mūsų yra tik pusantro šimto, tai su daug kuo pabendrauju, tuose tūkstantiniuose bendrabučiuose nėra net šansų visus žmones pažinoti. Labai įdomus pats bendrabučio planas - pastatas tikrai senas, tai visokie koridoriukai, kiemukai, laiptai netikėtose vietose, pinkliojimai. Graži biblioteka, pilna senų (nuo devyniolikto amžiaus pradedant) knygų.
Maistas - mano bendrabutis yra su maitinimu, todėl iš pradžių truputį nerimavau, kas bus, jei nepatiks, bet pasirodo, kad toooobulas maistas. Tarkim, galiu parašyt, ką šiandien valgiau vakarienei- krevečių troškinį su virtom cukinijom ir ryžiais, graikiškų salotų, jogurto, pudingo ir vynuogių. Kitaip tariant, maisto daug - pasirinkimas iš trijų karštų - mėsa, žuvis, vegetariškas, du daržoviniai garnyrai, keli - bulvės, makaronai, ryžiai - kitokie garnyrai, salotų baras, kur pats ko nori kiek nori dediesi ir paskui desertai ir vaisiai. Beje, aš tiek daug valgau, nes gaunam tik pusryčius ir vakarienę, pietų ne, o stengiuosi pataupyt, kad nereikėtų nieko pirkti dieną, privalgau sočiai namie ryte ir vakare. Kol kas sekasi gerai:)
Yra mane nustebinusi savo geru įrengimu treniruoklių salė, kurioje, kiek suprantu, britės nelabai nori lankytis (tingi). Ir gerai, man smagiau bus vienai, kai nereiks laukt eilutėj prie kokio treniruoklio. Vyksta du kartus per savaitę jogos ir aerobikos užsiėmimai - tik šito bendrabučiuo gyventojoms. Baisiai gerai, nes nereikia niekur per lauką eit, kitaip su anglišku klimatu, spėju, būtų didesnė pagunda nenueiti:)
Iki universiteto nueinu pėsčiom. Paskaitos vyksta keliose vietose, iki tolimiausios einu maždaug pusvalandį, iki artimiausios - dvidešimt minučių. Taigi pasivaikščiojimo pakanka.
Beje, visai šalia mano gatvės yra parkas, taigi ir gamtoje pabūti galima.

Paskaičiau, ką parašiau, tai kol kas toks vaizdas, kad maistas yra mano didysis gyvenimo džiaugsmas :D Ne, pagal teisybę didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas dabar yra miegojimas, nes jo labiausiai trūksta:)
O didžiausias stresas yra rankų plovimas. Vis dar nepriprantu prie tų dviejų debiliškų kranų, tai plaunuosi po šaltu. Kiek mačiau, ir pačios britės taip daro, tai kuriem galam, apskritai reikia to karšto vandens krano??? arrrrgh.

Hm, kas dar. Šiandien tikriausiai jau neprisiversiu parašyt apie Milaną. Reikia visų pirma nuotraukas atrinkti. Bendrai paėmus buvo baisiai fainai, šilta - šortukai, maikutės ir basutės ir atostogos nuo streso - vis tiek nori nenori yra to streso pradedant naujoje šalyje gyventi....

O dabar nuotraukos. Nedaug dėjau, nes labai ilgai užtrunka, o noriu miego.


Čia viena iš pirmųjų nuotraukų, darytų dar iš autobuso (universitetas pasiėmė oro uoste ir nuvežė į bendrabutį, net daiktus kažkokie kinietukai sunešiojo). Kiek užmačiau, devyniasdešimt procentų miesto taip atrodo - raudoni namukai baltais langiukais.

Centrinis mano universiteto pastatas. Dešiniame sparne yra fantastinio grožio muziejus...
Jo viduje negalima fotografuoti, tai iš interneto imu nuotrauką, nes negaliu neparodyt. Ten vos ne kasdien užeinu, nes visi muziejai nemokami...



Kažkur centre miesto.

Mano gatvė.

Kažkaip labai kreivas horizontas visose nuotraukose, tik dabar pastebėjau :D Čia mano virtuvė.

Irgi virtuvė, kitas šonas.

Biblioteka bendrabučio. Gal dabar nelabai kietai atrodo, nes diena fotografavau - vakare žymiai gražiau. Oi, man ji labai labai patinka.

Mieste kažkokia aludė. Tokių daug, baisiai esu patenkinta, nes visos tokios kaip iš pasakos - su truputį psichodelinėmis iškabomis, senoviškos ir skambiais pavadinimais.

Mano kambarys.

Toliau mano kambarys.

Vėl mano kambarys. Baldų išdėstymas kitiems atrodo kaip spąstai, bet čia aš pati taip susitumdžiau, kad daugiau vietos būtų ir esu labai patenkinta savimi.

O čia pati geriausia vieta - Hard rock cafe. Buvom nuėję su Rugile. Laaaabai patiko viskas. Nėra girto jaunimėlio, tik ramesni žmonės ir šiaip mmm...hard rock cafe...

Aš hard rock cafe ir mano bailey's

Naktį centro centre, norėjom prie fontanų fotkintis, bet kai tik išsitraukiau fotoaparatą, jie puf ir nustojo bėgt.

Aš Manchesterio traukinių stotyje ir kažkokia moteris:)
Su ta traukinių stotimi tai kažkas labai nepaskaičiuota. Nesuvaldyti žmonių srautai, labai trūksta atsisėdimo ir šiukšliadėžių, žodžiu, nepagalvota apie svarbiausius dalyus.

Beje, mano liūdesys čia yra, kad neradau nei vienų skanių saldainių!!! Turiu omenyje NE ŠOKOLADĄ, bet šiaip saldainius. NE ŠOKOLADINIUS. Aš esu cukroholikė maniakė, bet gal per daug išranki. Ko tik ragavau, viskas buvo arba nesveikai tik saldu, arba tokio sintetinio skonio, kad net neina suprast, ką valgau.

medžiok medžiok pakrikimas

Esu didžiai stresinėje būsenoje. Poryt, o jeigu tiksliau, rytoj nakčia iškeliauju į Angliją. Truputį nenoriu, nes gaila katę palikt, truputį noriu, nes jau atsibodo tas nervavimasis dėl kelionės - jau kokias tris dienas panikuoju, bet net pati nesuprantu, dėl ko, be to, vakar naktį man įkando auslinda, bent jau tarp mūsų su Indraja paprastai žinoma kaip landuonis:



Vėlgi, jei tiksliau, tai ne įkando, o įgnybo su savo bjauriom žnypliukėm. Neturiu supratimo, kaip ji pateko į namą, bet jai labai nepasisekė, nes kai aš toks nervų kamuoliukas, tai kaip puoliau ją... Ojoj. Brrr, dar dabar pagalvoju, kaip bjauru.

Mano kambarys atrodo kaip po atominės bombos, dar nesusidėjau daiktų, o kai turiu laisvo laiko, bandau mintis nuo neturinčio pagrindo nervavimosi atitraukti žiūrėdama nerimtus filmus. Visai kątik pažiūrėjau Bridžitos Džouns dienoraštį (tą seną pirmą dalį) ir likau visai patenkinta. Smagus, geras ir netgi pamokantis filmas, o tikėjausi, kad bus beviltiška kvailystė.

O pas mus pievoj už tvoros yra širšių lizdas:

šakarmakar paskutinė vasaros diena

Čia prieš porą trejetą dienų užmačiau "paskutinę atotogų dieną", bet patingėjau žiūrėt, visgi ne kartą ir ne du mačiau, tiesiog maloniai nustebino, kad dar rodo televizijos tuos senus filmus.
Todėl dabar džiaugiuosi šiltu dar vasarišku oru, nes kiek žiūriu Mančesterio orus, tai visą laiką maždaug plius dvylika ir lija. Na, bent jau drabužių mažiau dėtis reikės - visi šviesūs arba vasariški atkrenta.
Lieka tik dvi savaitės iki mano didžiosios kelionės į UK, pastebiu, kad susikaupė tokių mažų dalykų, kuriuos reikia padaryt, o aš vis atidėliojau, galvodama "ai, dar toli ta anglija". Bet šiaip tai truputį neramu ir įdomu, kad bus, nes gana kreivai žiūriu į visą tą šalį. Nenoriu važiuot, aišku, kad nenoriu, bet jau iš nemalonios savo patirties žinau, kad turbūt niekur nebus blogiau, nei lietuviškuose universitetuose.

O šiandien Emanuelis asmeniškai pakvietė mane į savo parodos atsidarymą. Taaaiiip kietai - taip aš jį mėgstu, taip gerai jis mane išmokė tapyt ir taaaaiiiip smagu, kad vis dar mane prisimena - juk tada dar priešgimnazijiniai laikai buvo.

O dar - šunį laikyti yra košmaras. Nesvarbu, kiek valai, namai visąlaik purvini. Nors mane turbut labiausiai erzina, kad jis smirda. Na, gal nesmirda, turi pats iš savęs tokį specifinį nemalonų kvapą. Viešpatie, kaip kitaip negu katė - katė tobulai kvepia niekuo, gal kartais truputį šiluma ir vieną kartą mano kvepalais.

Ačiū true blood, mano playlistus po kiekvienos serijos papildančiam fantastiška muzika:

Pas mus per daug svečių - eina ir eina visokie tėvų draugai kaip per kokius pakelės namus. Sudėtinga taip gyventi - daug tvarkymosi, mažai atsipalaidavimo ir šiaip nieko nespėju. Neseniai pradėjau vaikščiot pas mamos draugę irgi architektę autocadu dirbti mokytis. Gavau knygą storumo per keturis pirštus. Ir kada man ją skaityt - gi svečiai visą laiką yra. Hrrr, pikta. O laikas iki išvažiavimo anglijon tik tik vis trumpėja.
Ir jau antrą kartą esant svečiams buvau mandagumo priversta gerti martinį, kuris, mano nuomone, yra pats šlykščiausias alkoholinis gėrimas. Kaip pelynų arbata, tik atšaldyta. Košmaaaaras.

O prie kietesnių dalykų:
Čia iš bbc.

Video appears in paper magazines

Magazine publishers are beginning to experiment with new technologies
The first-ever video advertisement will be published in a traditional paper magazine in September.
The video-in-print ads will appear in select copies of the US show business title Entertainment Weekly.
The slim-line screens - around the size of a mobile phone display - also have rechargeable batteries.
The chip technology used to store the video - described as similar to that used in singing greeting cards - is activated when the page is turned.
Each chip can hold up to 40 minutes of video.
The first clips will preview programmes from US TV network CBS and show adverts by the drinks company Pepsi.

VIDEO TECHNOLOGY
Screen uses liquid crystal display (LCD) technology
Each is 2.7mm thick with 320x240 resolution
Can store 40mins of video
Battery can be recharged via mini-USB
Rechargeable battery lasts up to 70 mins
Developed by LA-firm Americhip
They will appear in 18 September editions of the magazine distributed in Los Angeles and New York.

It's believed the new technology will cost much more than normal print ads.
However, BBC correspondent Rajesh Mirchandani said that in an increasingly competitive market, advertisers have realised that it is more important than ever to create attention for their product.
He likened the technology to the Daily Prophet - a newspaper with moving pictures described in the Harry Potter books.
It is not the first time that publishers have experimented with digital technology in magazines.
Last year, for example, men's lifestyle magazine Esquire published the first using e-ink technology, with a cover that flashed in alternating patterns.
E-ink is the technology used in the Sony Reader and Amazon Kindle electronic books.
Americhip, the developer of video-in-print, has also created magazine technology that appeals to various senses, including smell.

Naktinėjimai

Kokį siaubingai niekinantį žvilgsnį man kątik metė katė, kai šviesą įjungiau...
Prieš tai tamsoj jau trečią vakarą iš eilės žiūrėjau Pride and prejudice - niekada nenusibosta man tas filmas. Viskas jame kažkaip savo vietoj. O į pride and prejudice temą - gavau iš Indrajos pagaliau dovaną gimtadienio

sori už susiliejimą vaizdo - kątik nufotografavau. Man labai patinka:) Apskritai man patinka tokie daiktai.

O savaitgalį buvau su V. ir E., beje, irgi gavau dovaną (jėėėj:)), ir ėjom į zoologijos muziejų. Dideliausi mano komplimentai muziejui. Taip, ten truputį sovietmečiu atsiduoda, reikia remonto ir visa kita, bet ei nu, bilietas juk tik tris litus kainuoja, iš ko jie remontuosis. O parodyt tikrai turi ką - mačiau ir žymiai prašmatnesnių garsių muziejų, kurie turėjo smarkiai mažiau visokių nužudytų padarų. Ir lankytojų pakankamai. Iš kasininkės geros nuotaikos ir paslaugumo buvo susidaręs įspūdis, kad būsim vienintelės lankytojos, bet visiškai nieko panašaus. Žmonių tikrai pakako. Tada reikia sakyt, kad personalas draugiškas. Kitaip tariant, šimtą metų nebuvus tam muziejui buvo tiiikrai labai fainai. Ir pigu:) Eikit, žmonės, į muziejus. Aišku, gal ne pats gudriausias laiko leidimas gražiai šiltai vasaros dienai, bet man tos šiltos vasaros dienos labai nepatinka. Po to mūsų pasibuvimo gavau turbūt vėl šilumos smūgį.

Bet šiaip esu pilnai viskuo patenkinta, buvau šiandien pas gydytoją, tai ėmiau ir netyčia nukabinau jį:) Tiesiog gera nuotaika buvo, o gydytojas jaunas ir visai nieko, bet aš tikrai nespecialiai. Niekada gyvenime neteko ko nors tikslingai kabinti (koks visgi kvailas žodis), tai matyt, jeigu stengčiausi tikslingai, nieko nesigautų:)

Sekasi sekasi sekasi.
O - dar vakar buvo geriausia True Blood serija EVER...

Rūkutis

Ne ne, ponia kate, neskleisite savo gražiosios uodegos dėl niekam tikusio padaro, kuris jums po kojomis meta savo žaislus, o tik išdidžiai tupėsite ir niekinamu žvilgsniu stebėsite šeimininkę, bandančią iš to padaro nasrų išplėšti savo batus.

O kitaip tariant mes turime šunį. Išrinkau veislyną aš, šunį irgi aš ir ant kelių tris valandas vežiausi irgi aš. Gana keista, žinant, kad aš kačių žmogus. Bet jau nuo šeštadienio vakaro pas mus gyvena labradorų retriveris Rūkas, nors, beje, jo popieriuose parašyta "BREDAS ŠUO RŪKE", bet visų veislinių šunų durni vardai.

O gyvenu kaip mama su dviem vaikais, namu ir statybininkais savo priežiūroje. Nes tėtis ir Indraja skautuose, mama darbe, bet šiandien irgi išvažiuoja į skautus, o man lieka šuo, kuris visais aspektais elgiasi kaip kūdikis, katė, gigantiškasis mūsų namas, kurio grindys po murzino šuns pabėgiojimo varo mane į neviltį ir dar statybininkai. Lieka stebėtinai mažai laiko, kol su visais šitais susitvarkai, nes be visko aš dabar dar pradirbu tą juodąjį darbą, mokydama šunį "Fu", "ateik čia" ir "nešik name", beje, paskutinis sunkiausias...
O šuo dar kriuksi, inkščia, kartais loja, o suvalgęs ką nors sauso baisiai žagsi.

O dar ir perseidai dabar, o naktį po baisiai ilgo laiko, kai esant giedram dangui man trukdydavo miegot mėnulio šviesa, dabar kaip specialiai lijo. Itin linksma buvo valyt grindis, kai šuo pasilinksmino. Labradoras gi vandens šuo, tai lietus jam beveik aukščiausias laimės laipsnis.
Nors pagal teisybę tai perseidų reiktų važiuot į Latviją, palygint su tuo, kas ten, Lietuvoj visiškas šnipštas tesimato.

Va čia mūsų Rūkas.





Neturiu supratimo, kodėl, bet dabar klausau РУССКОЕ РАДИО. Man atrodo, reikia poilsio truputį.