Haliucinogeniniai grybukai primena apie save

Šiandien viena iš tų beprotiškų dienų, kai atrodo, kad visi, išskyrus mane, išsikraustė iš proto. Čia gal jau nuo vakar vakaro, kai GGB patraukė žemė. Šiandienos pasiutęs rytas su kalnais avarijų irgi labai pataikė į temą. Mokykloj buvo žiauriai keista ir - kaip visada - nefainai. Žiauriai nemėgstu mokyklos. Man ten eit yra kankynė. Kiekvieną dieną turiu labai prisiversti, kad nueičiau. Gal dėl to man taip ir važiuoja stogas. Nes per pamokas beveik nieko neveikiau, tik galvojau, kokie visi keisti. O parėjus namo (ėjau pėsčiom) pamačiau savo pamišusią katę, kuri tą nežinau iš ko paveldėjo, nors gal ir žinau. Katei užėjo gal nuobodulio priepuolis, gal kažkas panašaus, tai ji nutarė numesti ant žemės visus daiktus, kurie juda. Kitaip tariant, mano kambaryje absoliučiai visi paviršiai - stalai, kėdės, lentynos buvo tušti, o ant žemės buvo didelis kalnas gėrybių. Toks šiurpus, bet visai kietas vaizdelis. O tada dar banga keistos mano muzikos... Manau, kad mano dailės namų darbai bus prisipildę visos šitos nuotaikos. Turėtų būt visai gražu.
Man patinka muzika, kuri turi jėgos. Kai klausai jos, arba labai patinka, arba labai nepatinka.
Man dar patinka GGB, kuris manęs nemėgsta, bet čia jau atskira tema ir čia jai labai ne vieta.

Žiauuuuru

O buvo taip:
Pagrindinį herojų - tokį nefainą ryžą vyruką - galima atsirinkti iš mano pasakojimų . Na, gal jis ir labai fainas, bet čia aš savo subjektyvią nuomonę išsakau. Tai va, tas, kur su tatuiruote ir gigantišku auskaru.
Šiandien baigėsi dailė, tapyba, kur GGB kažkaip siaubingai nesisekė, o aš sugebėjau pradėt iš jo juoktis ir negalėjau sustot. Buvo klaiku, bet ne tame esmė. (Nors slapta manau, kad jis manęs nekenčia dabar). Tai po dailės ėjom mes su juo į aikštelę, išėjom atsisveikinom ir pasukom į skirtingas puses, nes manęs labai netikėtai atvažiavo pasiimti. Įsėdau į mašiną, o mama ir sako: "tas iš jūsų dailės bernas?". Pasižiūrėjau ta kryptim, kur rodė ir pamačiau P. Sakau: "taip, o ką?". Mama: "tai jis kątik sudaužė kažkieno mašiną atbulas važiuodamas". Galvoju - nu, ką padarysi, visko pasitaiko, ypač kai galiniai tamsinti, o lauke tamsu... Bet įdomumo dėlei atsisukau pažiūrėt, kas ten nutiko. Pasižiūrėjau ir pamačiau GGB veido išraišką. Tokia stebėtina. Pavargusi, nelaiminga, bet išdidi. Na, čia jau reikia išskirtinių sugebėjimų turėt. Kaip jau supratote, žmogus, kurio labiausiai nemėgstu, kalė žmogui, kurį užvis labiausiai mėgstu. Čia jau irgi reikia turėt išskirtinių sugebėjimų, kad taip pataikyt.
Šiaip tai man gaila GGB, nes jam jau ir taip nesmagumo šiandien per gausiai. Nesvarbu, kad ten beveik nieko tai mašinai nenutiko, vis tiek nefainai.
Jam reikėtų katės:) Nes kai pareinu namo nelaiminga, pradeda toks mažas nelabai gražus kailio kamuolys glaustytis (arba kandžiotis, bet taip dar linksmiau), nuotaika iškart pasitaiso, praeina sloga ir šiaip:)

Haliucinogeniniai grybukai

Nemėgstu sirgti, nes būna klaikiai nuobodu. Vakar paruošiau visas įmanomas pamokas, bet ką šiandien veikti?
Nemėgstu kvailos nelogiškos temperatūros ir nemėgstu apsimetinėti, kad nesergu.
Bet man patinka haliucinogeniniai grybukai ir jų poveikis. Aišku, čia tikriausiai mano išsigalvojimai, bet kažko ten tikrai pridėta. Jau visiem tikriausiai pasakojau, bet pasikartosiu.
Kai aš sergu, prieš naktį išgeriu tokių miltelinių vaistų. Man rodos, jie vadinasi TheraFlu ir yra migdantys. Jau tai kažką pasako. Taigi - ne tik kad miegas būna puikus, bet sapnai... ochochocho... tikrai kaip haliucinogeninių grybukų privalgius. Gal čia taip tik man, bet kaskart susapnuoju visų svajonių išsipildymą. Tai būna iiiiilgas visą naktį trunkantis labai įdomus ir dinamiškas sapnas. Nepasakosiu, ką sapnavau, bet... Aš turiu milžinišką gigantišką svajonių krūvą ir jos VISOS ten išsipildė. Neapsakomai nuostabus jausmas bna visą naktį ir ryte pabudus.
Nors mano mama sakė, kad ji nieko nesapnuoja...
Labai keista.
Bet kartais visai smagu pasirgti ir pasapnuoti tokius nuostabumus:)
O dailėj vakar baigėm kaukoles (pagaliau) ir šiandien pradėsim pirmą galvą piešt.
O dailėj vėl buvo keistas vyrukas su blizgančiu auskaru. Jis turi tatuirotę ant dešinio bicepso, o aš negaliu liautis spoksojusi. Tai yra pakankamai žiauru, nes jis labai nefainas ir šiaip spoksoti yra nemandagu.

šūds

Bene pats didžiausias mano negerumas yra sugebėjimas prisigalvoti dalykų, kurių nėra. Ir taip būna visad - nors pati suprantu, kad kažko tikrai nėra, prisikuriu puikiausių gražiausių fantazijų ir gyvenu vien jomis. Tai yra blogai, nes kaskart kai suvokiu, kad tos fantazijos yra totaliai klaidingos, būna nekas... Bet kita vertus - jeigu gyvenčiau tokį boring gyvenimą, kuriame IR nieko nebūtų, IR nieko neprisigalvočiau, būtų dar labiau nekas.
Čia jau kažkokie kraštutinumai, o man skauda gerklę.
Ir mano katė, rodos, dar suliesėjo. Man jos gaila.

Šukės

Kai man būna nesėkmių diena, tai būna tikra Nesėkmių Diena Iš Didžiosios Raidės. Pradedant tuo, kad aš vis dar sergu ir nors sekmadienį mamos gimtadienis, nesugebėjau dar pasigydyt. Bet ne tame esmė. Dėl bjauriausio šiandienos nutikimo kalta irgi aš pati. Mano katė visad daužo daiktus. Tėvai labai pyksta, nors patys turėtų suprast, kad nespecialiai ji tai daro. Bet taip nesveikai žiauriai pyksta. Todėl aš saugau labai, kad kažkas nesudužtų ir laimei jau kokius du mėnesius niekas nedužo. Tai va. Šiandien katė užšoko ant lentynos, kur daug visokių dūžtančių daiktų buvo. Tai aš, aišku nuėjau jos nukelt nuo ten. Paėmiau ir netyčia užkliudžiau kažkokį kvailą nuotraukos rėmelį. Tada su siaubu stebėjau, kaip tas rėmelis pradeda siūbuot, tada kiti daiktai nuo jo siūbuoja, galiausiai viskas griūva ir tokia labai graži keraminė žvakidė lekia žemyn, tada su klaikiu trenksmu tėškiasi į stiklinį staliuką (laimei jis nesudužo) ir šukės labai garsiai išlaksto po visą kambarį. Tada katė labai persigando ir atsispyrusi užpakalinių kojų nagais man į veidą nulėkė tolyn. Liko daug šukių ir daug raudonų rėžių man ant veido.
Smagumėlis.
Tada visai susišiko nuotaika ir viskas visą dieną sekėsi sumautai.
Bet paskui pažiūrėjau labai keistą ramų gražų filmą. Tokį apie senus gražius laikus. Ir kažkaip atsileido visi pykčiai ant viso pasaulio. Tas filmas gana ilgas buvo, bet aš sugebėjau net nejudėdama prasėdėt taip šiltai šiltai, nes katė irgi nutarė filmą žiūrėt, bet ištempė gal porą minučių, paskui susisuko į kamuoliuką man ant kelių ir pramiegojo.
Žodžiu, dabar viskas neblogai, bet įdomu, kas bus, kai tėvai pareis...

Labai prasmingi mano pokalbiai

-Tu šiandien labai seksi.
-Tu irgi seksi.

Laimėjimai

Visų pirma tai vakarykštis dailės kontrolinis buvo sunkus, bet linksmas. Bent jau tiek gerai.
Visų antra - mano laimikis yra dideli stori rusiški interjero žurnalai. Oje, niekas turbūt nežino, kiek tokie daiktai man džiaugsmo duoda. Ir nesvarbu, kad tie žurnalai ne mano, o namo dizainerės. Kai aš būsiu architektė ( o tikrai būsiu, nesvarbu po kiek metų) tai dar ne tiek ir ne tokių prisipirksiu.
O visų trečia - pagaliau atradau kabliuką. Čia gal keistas išsireiškimas, bet man dažnai būna, kad idealizuoju žmones. O tobulų nebūna. Visad kažkoks kabliukas slepiasi. Tai po netrumpo sunkaus charizmos sklaidymo ir šifravimo ėmiau ir atradau.
Nors čia gal ir nelabai gerai, nes dabar prasidėjo baimės priepuoliai ir nemiegojimai, bet aš ir taip nemiegu. Nes šaunioji mano katė vidury nakties užsilipa ant mano pagalvės, beveik užlipa ant veido ir žiūri taip, kol pabundu. Jei nepabundu, įkanda man į veidą. Tada būna labai keistas jausmas, kai atsimerki ir pamatai tokias blizgančias katės akis arti arti. Nežinau, kodėl ji taip daro, nes nei valgyt prašo, nei ką. O jei jai tiesiog nesimiega, tai galėsim nemiegoti drauge.

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA

Man patinka Sinatra.

Fjū fjū

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA

Bandrai paėmus tai mano gyvenimas nuostabiai linksmas ir geras.
Tik gal reikėtų nustoti dainuoti "it's ok to be gay" nes kažkaip nemandagu.

Makalynė

Kaimynai viršuje leidžia kažkokią labai nefainą muziką, tai aš jiems pakeršijau ir u-leidau 'beastie boys', kurie yra lieviausia grupė, kokią tik sugebėjau taip greit surasti.
Šiandien sugalvojau, kad kai turėsiu pakankamai pinigų, išvažiuosiu kokiai savaitei į Rusiją ir siaubsiu visas video nuomas ir parduotuves.
Paskui dar sugalvojau, kad ištekėsiu už kokio kieto ruso. Jankovskio sūnus laisvas, kiek žinau :) jei mokėčiau, pakilnočiau antakius taip kaip Abdulovas;) Bet ne, čia aš nerimtai. Puiki tauta rusai, bet istorinių faktų pamiršti negalima ir savo švaraus lietuviško kraujo maišyti irgi negalima. Jeigu kada ištekėsiu, tai tik už lietuvio.
Bet dėl video nuomų siaubimo - rimtai.
O dar kai ką rimto reikia pasakyti.
Mieli pasipūtėliai, jei jūs skaitote mano blog'ą, patys suprantate, kad aš nenoriu, kad jį skaitytumėt. Bet tarkim, negaliu jums įsakinėti. Tai malonėkit bent jau to, ką perskaitot, neaptarinėti su kitais. Apsimeskit, kad neskaitėt. Nelabai sunku juk, ne?
Kai dėl manęs, tai aš elgiuosi siaubingai, man klaikiai skauda gerklę ir vakar miegojau kokias dvi valandas, nes vėlai vakare prisiminiau tokį kvailą pažadą, kurį sukūriau sausio pirmą dieną ir kurį turiu išpildyti iki šių metų pabaigos. Ir kažkaip neramu pasidarė. Nes tas pažadas toks... nesmagus, nepatogus, nežinau net kaip apibūdint. Tiesiog kai kūriau jį, sugalvojau tokią vieną sąlygą, kurios, buvau įsitikinus, tikrai nebus. Bet sąlyga ėmė ir atsirado. Bet tarkim, kad iki metų pabaigos dar daug laiko. Tarkim.
Oje vaje, manęs laukia labai nemalonus dalykėlis...
Ir dar šiandien fotkinomės vinjetėms... Brrr.
O dizaineris pešia grafiti ant kopinėjimo sienelės. Absurdiškai linksma.
Šiandien Elvio Preslio ir Black Betty diena.

Netikėta

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA

Ėmė GGB ir vakar vakare mestelėjo šitą dainą... Buvo labai keista, nes aš ją buvau girdėjus ir susižavėjus jau seniau, bet nei pavadinimo žinojau, nei ką, o šiandien iPode sukasi jau daug kartų.
Gražu.
Noriu šokti, bet žinau, kad neįmanoma tai. Ir tik dar labiau noriu.

Формула любви

Susipažinkite - čia pats mėgstamiausias mano filmas. Jis beprotiškai keistas, bet tobulas. Aktoriai tokie, kad ooooo... Ypač duetas - Farada ir Abdulovas. Jie yra tie du dainuojantys vyrai. Abdulovas - aukštesnis ir jaunesnis - savo laiku buvo rusų sekso simbolis. Jis tikrai turi žavesio:)

Vakar ir šiandien (vėl)

Vakar ryte trenkėmės Vilniun. Buvo šalta, norėjau miego, bet ta puiki kavinė, kuri turi labai daug žavesio ir Įvairių Knygų išgelbėjo nuo totalinio nuotaikos sušikimo.
Jaučiu, jei įstosiu į VGTU, ten praleisiu žiauriai daug laiko. Ir nesvarbu, kad ten buvau tik du kartus. Užtenka ir vieno karto, kad suprastum, kad kažkas tau tikrai patinka. Jau seniai nebuvau prisirišusi prie kavinės. Nes tą, kur buvo ant kampo tarp savanorių ir, atrodo, Ožeškienės (?) gatvių, ir kur vakarais penktadieniais gyvai grodavo džiazą, uždarė. Žodž. Tai labai apsidžiaugiau, kai mes atradom tą jaukią vietą Vilniuj.
Bet kai rytas būna geras, vakaras dažniausiai nenusiseka. VGTu dailė buvo visai nieko, nors užduotis man ir nepatiko, bet VDA KDI užsiėmimas mane išsunkė. Aišku, buvo ir gerų dalykų, visada būna, bet kai viskas užtruko Labai Ilgai ir kai Visi Užlindinėjo, mane paėmė siaubingas pyktis. Be to, aš pati suvokiu, kad nelabai gerai man toj kompozicijoj sekasi, bet kai kai kurias panas dėl Smarkiai Gilesnės Iškirptės geriau įvertina, tai nekoks jausmas. Ir dar keletas nemalonių dalykų buvo, bet nesakysiu, nes per daug žmonių skaito. O kai su sumauta nuotaika keliavau namo, buvo kaip iš kokio filmo kvailo. Einu tokia viena, sušalus, tamsu, lija... O aš, aišku, be skėčio. Kai tokios aplinkybės, visad apninka dar bjauresnės mintys. Be to, aš dar turiu išskirtinę savybę jausdamasi blogai prisiminti visus nutikimus, kai aš žiauriausiai apsikvailinau. Kitaip tariant, pati dar viską pabloginu. Nors nespecialiai, bet jausmas siaubingas. Taigi šeštadienis iš esmės buvo sumautas.
Bet šiandien buvo visai kitokia diena. Šiandien mano močiutės mirties keturnedėlis (keturis savaitės). Tai rytas bažnyčioj, kapuose buvo rimtas kaip ir pridera, bet paskui kai visi suėjo pietauti, aš, Indraja ir dėdė Dundė (toks jis ir dėdė - dvimtrijų metų) atsidūrėme vienam kampe, kartu dar ir su "Žalių devynerių" buteliu. Tieeek prisijuokiau... Mano dėdės bajerius arba tiesiog gyvenimiškus pamokymus, kuriuos jis, kaip vyresnis ir suaugesnis mums duoda, reikėtų surašyt į knygutę ir išleist. Paskui jie dar pas mus į namus atvažiavo ir baiginėjo "Žalias devynerias", kurios šiaip yra labai skanus sirupo nuo kosulio skonio gėrimas:)
Žaviai paprasti žmonės man patinka. Nors mėgstu ir pasikėlusius snobus. Ir su vienais ir su kitais jaučiuosi sava. Bet nei su vienais negalėčiau praleisti tikrai daug laiko. Kartais tiesiog reikia pakaitalioti.

Sesuo vėl susimetė su savo senu berniuku. Na, gal ir gerai, man jis vis vien labiausiai patiko iš visų variantų.
O mano pačios asmeninis gyvenimas? Et, per didelis susižavėjimas GGB prie gero tikrai neprives. Kol kas galiu tik spėlioti, koks juokingas ir nemalonus dalykas kada nors nutiks.
Bet nespėliosiu.
Nes labai nemalonu ir vėl pradedu prisiminti visus tuos didžiausius savo apsikvailinimus:)
Einu filmo žiūrėt.
GGB mėgstamiausias aktorius irgi yra Dž. D. Stebėtina:) Paprastai vaikinams jis labai nepatinka, nes visokio amžiaus moterys atiduotų Nežinau Ką už vieną vakarą su juo. O vyrai pavydi:)

Pasiutmetis

GGB puikus yra tuo, kad kai šneku su juo, šneku tarsi su savimi, tik suaugusia ir vyriška. Kitaip tariant, jo pasaulėžiūra ir visas mąstymas beveik idealiai atitinka mano. Tai yra labai keista. Rugilė šiandien kažkaip labai taikliai apibūdino tokį atitikimą, bet, kaip visada, nepamenu, ką ji sakė.
Bet pokalbiai su juo geri dar ir tuo, kad priverčia mane susimąstyti.
Kai vakar kažką šnekėjom apie studijas ir kodėl būtent architektūrą pasirinkau, buvau priversta pamąstyti, ko apskritai noriu gyvenime. Tada labai apsikvailinau, nes nutariau, kad apsikvailinti yra geriau negu būti atvirai. Taip kad atrodė tarsi aš išvis nežinočiau, ko noriu.
O aš žinau.
Aš noriu keliauti, bet ir susituokti ir tykiai būti.
Aš nenoriu mokytis, bet noriu kurti.
Aš noriu savanoriauti. Ne Lietuvoj. Kitur kažkur. Kuo toliau, tuo geriau.
Aš noriu turėti tokių draugų, kaip mano krikšto tėčio šeima, Ežiai, Linai ir visi kiti seni hipiai.
Aš noriu turėti vaikų ir juos auginti.
Aš noriu, kad mano vyras būtų toks šeimos galva, kaip GGB apibūdina.
O kur architektūra?
Oi, daug smarkių pamąstymų laukia.
Ir kompas sugedęs.
Ir pilnas skaipas virusų.
O aš nemoku jų išnaikint.
Ir nebus jokio bendravimo. Bus dailės projektas, kompozicijos namų darbai ir daug miego.

O kas dėl projekto, tai

šiandienos geriausia nuotrauka
na, nelabai dar šauniai sekas.

uuuuf

Vaje, va šitą filmą tai noriu pamatyt.

Slėpynės

Pirma: kas man būna per hiperaktyvumo priepuolius, anksčiau žinojo tik Rugilė. Dabar žino ir daugiau žmonių. Ir GGB. Ir man siaubingai gėda, nes akivaizdu, kad jau pradedu per daug atsiskleidinėti.
Antra, šiurpina mintis apie dar didesnį šaltį. Vakar ir užvakar pasiekiau tą laipsnį, kai jau karšta nuo šalčio. Nežinau, kas šiandien bus.
O dar... Į dailę atėjo naujas vaikinas. Jo vardas nežinia koks, bet iš P raidės. Jis labai keistas. Pirma pamačiau jo auskarą, tik paskui jį patį. Tas auskaras tai... mano nykščio nago dydžio laaaaabai žvilgantis briliantukas. O pats žmogus didelis, platus, na, toks kažkuo primenantis Tikrą Vyrą Joną, tik kad plaukai ryži. O jo veido išraiškos pasipūtimas mane stebina. Nėra čia kuo didžiuotis, jei anais metais neįstojo... Nors kai pasakiau tai mergaitei, su kuria važiuojam šaštadieniais į Vilnių, ji sakė, kad "jo toks veidas". Buvo labai juokinga...
Kai dėl Tikro Vyro Jono, tai jis buvo vakar atėjęs į dailę. Pasakė, kad nebelankys. Gaila, man buvo linksma į jį žiūrėti:)
Dar vienas dalykas - keisti žmonės kažkodėl neįdėjo dar naujausios heroes serijos į FTP. Man truputį pikta, nes tai yra tikrai mėgstamiausias mano serialas. Vienareikšmiškai.
Ir šiandien buvo kvailos ilgos lietuvių pamokos, kurios išsunkė mano smegenis, ypač tada, kai mokytoja kažką kalbėjo apie tai, kad "kai kuriems visiškai nerūpi" ar kažkaip panašiai. Taip, man visiškai nerūpi. Na ir ką man dabar daryti? Tegul džiaugiasi, kad išvis į pamokas ateinu. Ghrrrr. Bet sugebėjau net kažkaip užsisvajoti ir žiūrėti pro langą. Tada sugalvojau, kad norėčiau turėti laisvą vakarą, gal šeštadienio, tada jaukiai kažkur įsikurti, gal kokioj senamiesčio kavinėj, gal pas namie su filmu įdomiu, arba šiaip bet kur, tik ne lauke:) Nes GGB klausimas "o tarkim ar tu šeštadieniais nesitūsini?" ne tik sukėlė man begalinį juoko priepuolį dėl savo formuluotės, bet ir privertė susimąstyti, nes aš juk atsakiau "ne". Nes kai turiu laiko, ruošiu namų darbus. Arba piešiu. Bet piešimas tai irgi namų darbai. Arba juokiuosi iš sugedusio kompo ir kvailo katės žvilgsnio, nes ji dabar slepiasi už ekrano ir galvoja, kad jos nematau. Iš tiesų tai nematau tik jos nosies galiuko, bet visa kita (gigantiškas jos užpakalis ir menkos likę kūno dalys) kyšo:)
Ir aš labai labai laukiu dailės. Ir nors dailėj savo savitumus reikia smarkiai slėpti ir nuo savęs, ir, Ypač Nuo Kitų Ir Nuo Patys Žinote Ko, Nes Man Jau Ir Taip Gėda, bet šiandien tapyba - mėgstamiausia mano savaitės dalis. Ir nors per piešimą galima žavėtis žmonių rankomis, kartais aš per daug užsižaviu ir suprantu, kad nelabai ką pati veikiu. O tapyba man pats pats smagiausias dalykas. Man patinka net dažų kvapas. Anksčiau mano kambarys kvepėdavo dažais. Dabar nebėra laiko. Bet tas kvapas... mm.
Ate.
Narkomanė eina valgyt persimonų, uostyt dažų ir toliau slapukauti.
P.S.noriu lankyt šokius, bet ne kvailą linyhopą, kur eina VISI, o normalius, pramoginius. Bet mergaitė, su kuria šeštadieniais važiuojam į Vilnių (ji pamažu tampa mano proto balsu) priminė, kad Laiko Nėra. Ir dar - arba aš išsigalvojau, arba ji tikrai dar pasakė "jiegu rasi laiko, tai ir man paskolink", bet dėl šito tai nesu tikra, nes mano fantazija beribė, o atmintis atvirkščiai:)

Redagavimas

Ot ir nebus jokio redagavimo, pasipūtėliai.
Rašau, ką noriu.
Čia yra mano asmeninis blogas ir jeigu nepatinka, neskaitykite - kodėl išvis pradėjote, ką?
O šeštadienį naktį snigo.
O šeštadienį švietė saulė ir visi visi buvo lauke, kad ir su prisemtais batais.
O aš nežinau, kur stoti, nors ir tėvai leido bet kur į užsienį.
Bet aš turiu katę.
Ir kažkur yra pianinas.
Ir kažkur iPode groja kažkiek džiazo, kažkiek juokingos mano muzikos.
Ir Armstrongas šitoj dainoj dainuoja "lithuanians do it".
Ir mane labai ima juokas.
O viskas kažkaip kalėdiška ir man keistai gera nuotaika.

Get this widget | Track details | eSnips Social DNA

Nevisiškai geri dalykai

Pirma: šiandien iš širdies pavariau visokių nusišnekėjimų biologijos kontrolinyje. Nors mokiausi ir anksčiau, ir šiandien kokias dvi tai tikrai valandas, bet per kontrolinį vis pamiršdavau kokį esminį dalyką. Tuščių vietų neliko tik mano bendro išsilavinimo ir lakios fantazijos dėka. Pavyzdžiui, kai reikėjo rašyt apie maliariją, prisiminiau Mark Eveleigh (kurį matome nuotraukoje) knygą apie Borneo džiungles. Ta knyga, beje, yra viena mano mėgstamiausių. Tai joje autorius aprašo savo asmeninę patirtį su maliarija. Aš gana vaizdžiai viską perteikiu kontrolinyje. Bet ten buvo klausimų ne tik apie maliariją. Ką į juos atsakiau, geriau neminėsiu...
Antra: man iškilo sudėtingas klausimas. Ar jeigu kažko nepasakai, tai jau skaitosi kaip melavimas? Nes aš dabar gyvenu kelis paralelius gyvenimus. Na, gal ne paralelius, bet mokykloje aš atskleidžiu vieną savo pusę, dailėje kitą, o namie išvis neatsiskleidžiu. Visa visiškai atsiskleidus buvau vienam žmogui prieš kažkur metus, bet tai siaubingai pagadino mano gyvenimą ir daugiau jau bijau taip bandyti daryti. Nors iš dabar nesijaučiu visai gerai. Mokykloje aš neatskleidžiu savo meniškosios pusės, kuri visgi užima daug vietos mano galvoje. O dailėje... Aišku, nepasakyčiau, kad aš ten labai daug su kuo bendrauju - su vienu berniuku ir su viena mergaite, bet ten aš kažkur į labai labai toli užkišu visą savo nerimtumą, vaikiškumą ir mergaitiškumą. Ten niekas nežino nei kokias nerimtas knygas aš skaitau ir kaip linksma man būna, nei kokios pasiutusiai nerimtos muzikos klausausi, nei kokius filmus žiūriu, netgi kaip iš tikro piešiu. Nors turėtų žinoti, ne? Juk mes ten visą laiką tą ir darome - piešiame. Bet kas mane geriau pažįsta, yra matę visus slibinus, varnas ir mėnulius, kuriuos šiaip piešiu. Ir man gražu. Nors gražiausi mano piešiniai (mano nuomone) buvo tie, kuriuos piešdavau laiškuose tam jau anksčiau minėtam žmogui. Bet, kaip jau sakiau, viskas baigėsi žiauriai blogai. Nors gal ir ne blogai, visgi turiu katę dabar:) Bet žodžiu, nesakau viso to, nes niekam nepatiktų nei mano knygos, nei filmai, nei muzika, nei tai, ką apskritai veikiu. Na, gal ne Absoliučiai Viskas nepatiktų, bet kokie 99% tai tikrai. Va, dar vienas dalykas, kurį reikia slėpti dailėje - optimistiškumą. Nes ten visi tokie rimti ir susirūpinę. Jei atvirai, man reikia visai smarkiai pasistengti, kad ten normaliai pritapčiau. Nors man gi nesunku. Nes puiku ten. Visi tokie juokingi, o aš turiu dėtis rimta, kad visą laiką neprasijuokčiau. Ir negaliu mokykloj pasipasakot, nes niekas nesupranta. Šiandien besimokydama biologiją vadovėlyje nupiešiau beveik visus dailės žmones, kurie išėjo stulbinamai panašūs ir kai komentavau savo šedevrinį piešinį man buvo labai linsma, bet kitiem nelabai:)
Trečia: nuo tos raudonos arbatos dailėje mano bloooga. Vakar dėl akių išgėriau du gurkšnius, o kitką išpyliau. Jaučiausi kalta, bet nieko tokio.
Ketvirta: labai nerimauju dėl šeštadienio, nes bijau, kad Kai Kas, Kam Labai Tiktų Antanas, kad ir nespecialiai, bet visvien sugadins ilgą ilgą mano darbą.
Penkta: man nepatinka, kai kiti žmonės, kuriems aš nesakiau apie šitą blogą, kuris yra skirtas ne jiems, skaito jį. Čia ir taip su kiekvienu nauju skaitytoju man padaugėja redagavimo. Paskui reikės absoliučiai sugalvotas istorijas kurti.
Šešta: katė įgavo bjaurų įprotį svarbiausiu momentu užšokti ant kompo ir nuspausti tą visagalį mygtuką, po kurio būna visiškas užtemimas. Kol vėl įjungiu kompą kažkiek nemažai laiko užtrunka.
Septinta: tai, kad aš pamečiau galvą dėl svetimo berniuko, yra labai pikta jo panelės atžvilgiu. Patikėkit, puikiai žinau tą jausmą.
Aštunta: man reikia išmokt nuosekliai dėstyt mintis, nes dabar mano blogo įrašai yra "sąmonės srautas". Čia beveik kaip Škėma, tik kad jis sirgo psichine liga. Verta susimąstyti:)
Devinta: besisiųsdama Mocarto muziką iš namo FTP serverio užtikau Katie Melua - popso dainininkę, apie kuria tik tiek ir težinojau, kad ji dainuoja popsą. Įdomumo dėlei parsisiunčiau jos keletą dainų ir savo siaubui supratau, kad kai aš save fantazijose įsivaizduoju dainuojančią, tai maždaug toks pats balsas būna ir visa dainavimo maniera tokia pati. Tai nėra gerai, nes ten melodijos absurdiškai elementarios, lėkšti tekstai, o pati dainininkė daugiau manieringai maivosi ir džiaugiasi pati savim, nei dainuoja. O aš klausau ir jaučiuosi taip, lyg klausyčiau savęs. Šiurpuliukai nubėga net, koks keistas jausmas.
Dešimta: aš esu priklausoma nuo savo mėgstamiausio serialo "Herojai". Kaip parsisiunčiu naujausią seriją, ją žiūriu kad ir naktį. Turiu omenyje, tuo metu, kai paprastai miegu. Bet tas serialas tikrai užburiantis. Atsimenu, kažkada buvau labai susižavėjus serialu "Daktaras Hausas", ten mane pakerėjo keistuolio pagrindinio aktoriaus vaidybas ir žvilgsnis, bet kadangi jį trumpai rodė, tai... Taip ir pasibaigė viskas.

Atostogos!

Kątik sėdėjau ir valgiau ledus su aviečių uogiene.
Kas pažįsta mane, žino, kad ledai yra vienas tų dalykų, kurių ypač nemėgstu, bet juk atostogos:)

Atostogos?

Šitos mano atostogos buvo itin sumautos. Pradedant tuo, kad sesuo išsivežė dar aną šeštadienį kompą į Šalčininkus, tai aš negalėjau iPodo pasikraut ir gyvenau be muzikos. Tai buvo siaubinga.
Bet galima pradėti nuo šeštadienio. Ne, nuo penktadienio, nes jis buvo geras. Penktadienis buvo praleista jėzuituose pasišokant. Suvokiau, kad buvau klaikiai visų ten pasiilgusi. Ypač Pauuuuliaus:) Dar sutikau juokingus buvusius klasiokus, kurie truputį apgėdino mane prieš Rugilę:)Tada atėjo kita diena. Ne viską atsimenu, aišku, bet ne esmė. Taigi. Šeštadienį tampiau statybose rąstus, kurie svėrė maždaug tiek, kiek aš. Buvo įdomu. Sekmadienį dariau neatsimenu ką, bet tai nebuvo malonu.
Pirmadienį ryte buvau pas dantistę. Man nutarė profilaktiškai išgręžti skylę ir paskui užtaisyti. Kadangi aš esu be galo kieta (apsimetu), tai pasakiau, kad nereikia nuskausminimo. Na, iš tiesų tai man gyvenime dar nieko neskausmino, bet šį kartą gal būtų ir visai pravertęs tas dalykas. Kitaip sakant, buvo nemalonu. O paskui, kadangi mano dantistė yra mano teta, krikštamotė ir šiaip fainiausia giminaitė, sėdėjom ir pletkinom. Va čia tai buvo linksma. Bet kai pradėjo ji manęs klausinėt, kaip GGB sekasi, manau, kad suprato, kad jis man per smarkiai patinka. Tai nelabai gerai, nes bijau, kad pasakys pusseserei ir tada bus visai blogai. Žooodžiu. Tada, aišku, piešimas su didžiausiu apsikvailinimu per mano apsikvailinimų karjerą. Po to - antradienis - visas rytas namų darbams dailės, po to - kas gi daugiau - dailė. Tada trečiadienis. Daug nemų tvarkymo, mokymosi ir dailės. O vakare - vėl dailė:) Jau darosi linksma. Dar reikia paminėti, kad visas tas dienas gyvenau viena ir man buvo siaubingai baisu. Tada atėjo ketvirtadienis ir grįžo tėvai. Su tėvais iš pat ryto išvažiavom į kapus, nes beprotiškai daug jų reikėjo aplankyti. Bet tuo pačiu metu išvažiavo ir Visi Kiti Žmonės. Todėl iki Karmėlavos kapinių važiavom pusantros valandos. Pavažiuoji metrą ar du, ilgai ilgai stovi, tada vėl tas pats. Pirmą kartą taip ilgai strigau kamštyje. Ai, dar gerą kamštį mačiau trečiadienį važiuodama į dailę - visi Savanoriai buvo vienas didelis kamštis. Bet gudrieji pravažiavo penkta eile ir viskas baigėsi gerai. Bet apie ketvirtadienį. Visą dieną pralankėm Kauno kapus. Labiausiai man patinka petrašiūnų kapinės. Jose tokie daugiau intelektualūs žmonės palaidoti, todėl ir jų giminaičiai suvažiuoja su geresnėm mašinom ir šiaip padoresni. Šitas kapines pasilikom pabaigai, kai jau visai visai tamsu buvo ir vaikščiojom ilgai po kraupiai prastą orą, bet toooks grožis buvo... Manau, kad visi gerai žino, kaip atrodo kapinės su visur degančiom žvakelėm, bet vis viena labai gražu. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Man išvis labai patinka šventės, kuriose figūruoja lemputės ar žvakutės. Todėl vėlines ir kalėdas mėgstu labiau negu, tarkim, velykas ir savo gimtadienį. Po kapinių išvažiavom į Šalčininkus. Verta paminėti ir tai, kad tėvai mane paleido į namus pašerti katės ir susidėti daiktų ir pasakė, kad po dešimt minučių atvažiuos. Lijan lietui ir pučiant smarkiam šaltam vėjui aš jų laukiau bent dvidešimt minučių. Buvo labai šalta ir pikta. Va tada ir peršalau.
Paskui buvo penktadienis su pasibuvimais pas senelius ir šeštadienis su rytine daile Vilniuje. Kai atvažiavom į Vilnių, pradėjo snigti. Pirmas sniegas lapkričio trečią. Pačiu laiku. O Vilniaus dailėj buvo stebętinai fainai, palyginti su kitais kartais. Projektavom namus, o ne tualetus, bet namų darbų uždavė atsakančiai. Tada parlėkėm į Kauną, kur ėjau į kitą dailę.( Jau net man juokingai skamba.) Toj kitoj dailėj uždavė dar kalną namų darbų ir ten šiaip sunku, bet labai fainai, nes iš kokių dvimpenkių žmonių septyni yra iš mano piešimo. Tai yra žiauriai gerai:) Tada po dailės su GGB važiavom į Akropolį pasiimt jo sesės, kuri buvo absoliučiai į jį nepanaši. Net keista. Po to atsiradau namie, kur supratau, kad mano katei tikrai atėjo poravimosi metas. Dėl to šią naktį miegojau maždaug valandą. Katė bėgiojo, šokinėjo, raitėsi, visą laiką miaukė ir mėtė ant manęs visus daiktus iš eilės. Dar reikia paminėti, kad kai katė atrija kailio kamuoliuką, ji ne gražiai atkosėja jį, kaip kad filmukai rodo, bet išvemia su šlykščiausiais garsais ir savo pietum/pusryčiais/vakariene. Tai, aišku, yra labai bjauru ir galėčiau to nerašyti, bet kad jau ir taip Daug Ko Galėjau Nerašyti, Bet Parašiau, labiau apsikvailinti negalima.
Taip kad šiandien yra mano vienintelė atostogų diena, o man skauda gerklę ir noriu miego. O šaunume.
O rytoj į mokyklą. Nekenčiu mokyklos.