Pasiutmetis

GGB puikus yra tuo, kad kai šneku su juo, šneku tarsi su savimi, tik suaugusia ir vyriška. Kitaip tariant, jo pasaulėžiūra ir visas mąstymas beveik idealiai atitinka mano. Tai yra labai keista. Rugilė šiandien kažkaip labai taikliai apibūdino tokį atitikimą, bet, kaip visada, nepamenu, ką ji sakė.
Bet pokalbiai su juo geri dar ir tuo, kad priverčia mane susimąstyti.
Kai vakar kažką šnekėjom apie studijas ir kodėl būtent architektūrą pasirinkau, buvau priversta pamąstyti, ko apskritai noriu gyvenime. Tada labai apsikvailinau, nes nutariau, kad apsikvailinti yra geriau negu būti atvirai. Taip kad atrodė tarsi aš išvis nežinočiau, ko noriu.
O aš žinau.
Aš noriu keliauti, bet ir susituokti ir tykiai būti.
Aš nenoriu mokytis, bet noriu kurti.
Aš noriu savanoriauti. Ne Lietuvoj. Kitur kažkur. Kuo toliau, tuo geriau.
Aš noriu turėti tokių draugų, kaip mano krikšto tėčio šeima, Ežiai, Linai ir visi kiti seni hipiai.
Aš noriu turėti vaikų ir juos auginti.
Aš noriu, kad mano vyras būtų toks šeimos galva, kaip GGB apibūdina.
O kur architektūra?
Oi, daug smarkių pamąstymų laukia.
Ir kompas sugedęs.
Ir pilnas skaipas virusų.
O aš nemoku jų išnaikint.
Ir nebus jokio bendravimo. Bus dailės projektas, kompozicijos namų darbai ir daug miego.

O kas dėl projekto, tai

šiandienos geriausia nuotrauka
na, nelabai dar šauniai sekas.