Nevisiškai geri dalykai

Pirma: šiandien iš širdies pavariau visokių nusišnekėjimų biologijos kontrolinyje. Nors mokiausi ir anksčiau, ir šiandien kokias dvi tai tikrai valandas, bet per kontrolinį vis pamiršdavau kokį esminį dalyką. Tuščių vietų neliko tik mano bendro išsilavinimo ir lakios fantazijos dėka. Pavyzdžiui, kai reikėjo rašyt apie maliariją, prisiminiau Mark Eveleigh (kurį matome nuotraukoje) knygą apie Borneo džiungles. Ta knyga, beje, yra viena mano mėgstamiausių. Tai joje autorius aprašo savo asmeninę patirtį su maliarija. Aš gana vaizdžiai viską perteikiu kontrolinyje. Bet ten buvo klausimų ne tik apie maliariją. Ką į juos atsakiau, geriau neminėsiu...
Antra: man iškilo sudėtingas klausimas. Ar jeigu kažko nepasakai, tai jau skaitosi kaip melavimas? Nes aš dabar gyvenu kelis paralelius gyvenimus. Na, gal ne paralelius, bet mokykloje aš atskleidžiu vieną savo pusę, dailėje kitą, o namie išvis neatsiskleidžiu. Visa visiškai atsiskleidus buvau vienam žmogui prieš kažkur metus, bet tai siaubingai pagadino mano gyvenimą ir daugiau jau bijau taip bandyti daryti. Nors iš dabar nesijaučiu visai gerai. Mokykloje aš neatskleidžiu savo meniškosios pusės, kuri visgi užima daug vietos mano galvoje. O dailėje... Aišku, nepasakyčiau, kad aš ten labai daug su kuo bendrauju - su vienu berniuku ir su viena mergaite, bet ten aš kažkur į labai labai toli užkišu visą savo nerimtumą, vaikiškumą ir mergaitiškumą. Ten niekas nežino nei kokias nerimtas knygas aš skaitau ir kaip linksma man būna, nei kokios pasiutusiai nerimtos muzikos klausausi, nei kokius filmus žiūriu, netgi kaip iš tikro piešiu. Nors turėtų žinoti, ne? Juk mes ten visą laiką tą ir darome - piešiame. Bet kas mane geriau pažįsta, yra matę visus slibinus, varnas ir mėnulius, kuriuos šiaip piešiu. Ir man gražu. Nors gražiausi mano piešiniai (mano nuomone) buvo tie, kuriuos piešdavau laiškuose tam jau anksčiau minėtam žmogui. Bet, kaip jau sakiau, viskas baigėsi žiauriai blogai. Nors gal ir ne blogai, visgi turiu katę dabar:) Bet žodžiu, nesakau viso to, nes niekam nepatiktų nei mano knygos, nei filmai, nei muzika, nei tai, ką apskritai veikiu. Na, gal ne Absoliučiai Viskas nepatiktų, bet kokie 99% tai tikrai. Va, dar vienas dalykas, kurį reikia slėpti dailėje - optimistiškumą. Nes ten visi tokie rimti ir susirūpinę. Jei atvirai, man reikia visai smarkiai pasistengti, kad ten normaliai pritapčiau. Nors man gi nesunku. Nes puiku ten. Visi tokie juokingi, o aš turiu dėtis rimta, kad visą laiką neprasijuokčiau. Ir negaliu mokykloj pasipasakot, nes niekas nesupranta. Šiandien besimokydama biologiją vadovėlyje nupiešiau beveik visus dailės žmones, kurie išėjo stulbinamai panašūs ir kai komentavau savo šedevrinį piešinį man buvo labai linsma, bet kitiem nelabai:)
Trečia: nuo tos raudonos arbatos dailėje mano bloooga. Vakar dėl akių išgėriau du gurkšnius, o kitką išpyliau. Jaučiausi kalta, bet nieko tokio.
Ketvirta: labai nerimauju dėl šeštadienio, nes bijau, kad Kai Kas, Kam Labai Tiktų Antanas, kad ir nespecialiai, bet visvien sugadins ilgą ilgą mano darbą.
Penkta: man nepatinka, kai kiti žmonės, kuriems aš nesakiau apie šitą blogą, kuris yra skirtas ne jiems, skaito jį. Čia ir taip su kiekvienu nauju skaitytoju man padaugėja redagavimo. Paskui reikės absoliučiai sugalvotas istorijas kurti.
Šešta: katė įgavo bjaurų įprotį svarbiausiu momentu užšokti ant kompo ir nuspausti tą visagalį mygtuką, po kurio būna visiškas užtemimas. Kol vėl įjungiu kompą kažkiek nemažai laiko užtrunka.
Septinta: tai, kad aš pamečiau galvą dėl svetimo berniuko, yra labai pikta jo panelės atžvilgiu. Patikėkit, puikiai žinau tą jausmą.
Aštunta: man reikia išmokt nuosekliai dėstyt mintis, nes dabar mano blogo įrašai yra "sąmonės srautas". Čia beveik kaip Škėma, tik kad jis sirgo psichine liga. Verta susimąstyti:)
Devinta: besisiųsdama Mocarto muziką iš namo FTP serverio užtikau Katie Melua - popso dainininkę, apie kuria tik tiek ir težinojau, kad ji dainuoja popsą. Įdomumo dėlei parsisiunčiau jos keletą dainų ir savo siaubui supratau, kad kai aš save fantazijose įsivaizduoju dainuojančią, tai maždaug toks pats balsas būna ir visa dainavimo maniera tokia pati. Tai nėra gerai, nes ten melodijos absurdiškai elementarios, lėkšti tekstai, o pati dainininkė daugiau manieringai maivosi ir džiaugiasi pati savim, nei dainuoja. O aš klausau ir jaučiuosi taip, lyg klausyčiau savęs. Šiurpuliukai nubėga net, koks keistas jausmas.
Dešimta: aš esu priklausoma nuo savo mėgstamiausio serialo "Herojai". Kaip parsisiunčiu naujausią seriją, ją žiūriu kad ir naktį. Turiu omenyje, tuo metu, kai paprastai miegu. Bet tas serialas tikrai užburiantis. Atsimenu, kažkada buvau labai susižavėjus serialu "Daktaras Hausas", ten mane pakerėjo keistuolio pagrindinio aktoriaus vaidybas ir žvilgsnis, bet kadangi jį trumpai rodė, tai... Taip ir pasibaigė viskas.