Jau daug kartų visiem sakiau, kad šimtadienis yra šikna. Nors kai jis jau praėjo, visgi turiu pripažinti, kad nebuvo toks tragiškas, kaip tikėjaus.
Visų pirma tai įdedu savo nuotrauką. Iš jos iškirpau tą dalį, kur esu aš, nes kiti žmonės ne visada nori būti publikuojami internete. Taip, nuotrauka baisi. Žinau. Bet tai yra pati normaliausia iš visų šimtadienio nuotraukų. Galima įsivaizduoti, kaip žaviai aš atrodau visose kitose. Čia jau viena priežastis nedžiūgauti. Nes man nepatiko mano šukuosena (ne, nuotraukoje jos jau nebėra, gavo galą šokant ir persirenginėjant), man nepatiko mano makiažas - atrodau kaip debilė ir šiaip.
Siaubinga buvo ta visa diena. Anksti ryte keltis ir bėgti pas kirpėją, tada bėgti į mašiną ir važiuot į repeticiją, repeticijoj susigadinti šukuoseną, vėl varyt pas kirpėjas, darytis makiažą ir taisyt šukuoseną, tada vėluot į COMBO.
Per pasirodymus išbėgti tik trumpam, nematyti nieko, kas salėj vyksta, kaisti dusti ir alpti tame liliputiškame persirengimo kambaryje... O paskui kai visi jau pagaliau atsirandame ant scenos, direktoriaus kalba. Pagerbiami šiaip nusipelnę visokie mažiai - ta prasme, ne abiturientai, pagerbiami turtingi ir įtakingi tėveliai - manau, tai buvo didžiausia direktoriaus klaida per visus metus, kiek mačiau. Nes tie tėvai, kurie nėra turtingi ir įtakingi, turėjo klaikiai jaustis. Tada viskas baigėsi ir buvo tragiškai lieva diskoteka. Nesu toks žmogus, kuris visiškai nemėgsta šokti. Kaip tik, žiauriai mėgstu. Megstu pramoginius, gali šokinėt iki nugriuvimo pagal ska arba regį, galiu atiduot visą save per liaudiškus šokius, galų gale kartais net kvaila, bet užvedanti rusiško popso daina gali suteikti beprotiškai daug džiaugsmo. Gerai, gali būt nesvarbu net ir muzika, tereikia geros kompanijos. Bet čia buvo kas - mokykloje kasdien matomi žmonės. Tai klaiku. Man ir taip bloga nuo mokyklos, stresas jau vien kai ką nors iš gimnazijos, nesvarbu, iš kurios klasės, pamatau. Bet tik Kaune viskas nefainai. Vilniuj kažkaip viskas gerai.
Baisiai ankstyvą ir darganotą šeštadienio rytą (kaip ir kas antrą kiekvieną šeštadienį) iškeliavau į Vilnių, į juokingą savo kompoziciją. Keisčiausias dalykas buvo tai, kad nepavyko pakartoti savo jau ritualu tampančio pusryčiavimo "Coffee inn" nes ji kažkodėl tiesiog nedirbo, taigi visa didelė rytinė mūsų chebra persikraustėme į už gretimų durų esančią bulkinę, kuri fantastiškai kvepėjo, bandelės buvo šiltos ir su daug marcipano viduje, o ir kakava pati pati ta. Smagu buvo tai, kad ten susigrūdo tikrai daug kompoziciją lankančių. Gaila, nebuvo mano susižavėjimo objekto. Per užsiėmimą ta pigi prasirūkiusi pana pigiom neskoningom kelnėm ir per daug besimatančiais stringais vėl nepasikėlė nuo jo suolo. Labai bjauru. O aš vėl kažkaip pataikiau atsisėsti šalia Velnio. Ta mergina, kur D. kabina, yra Velnio draugė, vadinasi, irgi iš Panevėžio. Ech, nelemtas miestas.
O paskui buvo knygų mugė, į kurią paskutinę minutę atsisakė keliauti Ru., taigi važiavau su Li. Juk ten iš tikro net vienam puiku, nes vis tiek po vieną vaikštai, tik kai reikia laukti nesveiko ilgio eilėje (prie kasų ir prie maisto), tai tada visai neblogai, kai yra su kuo pabendrauti. Nors tada atsiranda laiko apmąstymams. Per vilnietiškus apmąstymus suvokiau, kad visai fainai, kai daug kas patinka. Man juk patinka ir lipšniakas ir būsimasisgalarchitektas iš gimnazijos, ir D. iš Vilniaus, ir mano GGB, kuriam aš ryškiai nepatinku, bet tai teikia tik dar daugiau žavesio. Bet visa tai yra niekai:) Nes iš tikro tai man niekas nepatinka, tiktai M., o įsivaizduodama, kad man patinka kiti, aš tik bandau atitraukti savo mintis.
Bet tai nėra blogai.
Pagrindinė mintis: viena diena Vilniuje teikia daug daugiau džiaugsmo nei visas mėnuo ir didžiulė viena iš svarbiausių mano gyvenimo švenčių Kaune. Todėl ir gyventi reikia Vilniuje.
Viskas.
Ai, dar prisiminiau vieną dalyką: mano nauja plaukų spalva man be galo patinka. Nes užsidėjus bet kokį seną drabužį vis tiek naujai atrodau. Kitaip tariant, persidašyti plaukus - tai tas pats, kaip nusipirkti kalną naujų rūbų :)
.jpg)
